Vytauto laikų didikų kilmė

LTIstoriografijoje įprasta Lietuvos bajorijos elito įsigalėjimo klausimą sieti su Vytauto laikais ir Vytauto socialine politika. XIV a. pab. – XV a. per. Lietuvos didikų tėvoninių žemių rekonstrukcija leidžia daryti kelias svarbias išvadas. Pirma, beveik visų jų tėvoninės valdos driekėsi palyginti kompaktiškoje teritorijoje, kuri iš dalies sutampa su „tikrosios“ Lietuvos (arba Lietuvos siaurąja prasme) žemėmis. Antra, jau tuo metu aukščiausias Lietuvos bajorijos sluoksnis turėjo pakankamai daug valdų, kurių būdingas požymis buvo topografinis nevientisumas. Šių žemių dalies akivaizdžiai tėvoninė kilmė papildo ankstesnius samprotavimus apie Vytauto laikų diduomenės kilmę. Nekelia abejonių tai, kad Vytauto valdymas daug prisidėjo prie bajorijos stiprėjimo, tačiau įtakingiausių didikų kilmės tyrimas rodo, jog teorija apie Vytauto laikais įvykusius esminius pokyčius Lietuvos valdančiojo elito sudėtyje yra nepagrįsta. Šaltinių duomenys neleidžia nustatyti ankstesnių laikų genealoginių ryšių. Diduomenės tęstinumas gali būti įrodomas tik pradedant XIV a. II puse. Apie Vytauto didikus jau galima pasakyti, kad jie yra kilmingųjų palikuonys, savo aukštą padėtį išsaugantys vaikams. Šaltinių duomenys nepatvirtino literatūroje nuolat sutinkamų Vytauto formuoto naujo socialinio sluoksnio ar lemiamos Horodlės akcijos įtakos šio sluoksnio atsiradimui hipotezių. Tapęs didžiuoju kunigaikščiu, Vytautas rado nusistovėjusią valdžios hierarchiją, kurią jis turėjo respektuoti. Ši išvada neprieštarauja šaltinių gerai paliudytai didelei Vytauto valdžiai ir bajorijos atžvilgiu. Tačiau ji padeda geriau pažinti didžiojo kunigaikščio ir diduomenės valdžios santykį, kuris yra kur kas sudėtingesnis, nei įsivaizdavo senesnioji istoriografija.Reikšminiai žodžiai: Vytautas Didysis, 1350-1430 (Vytautas the Great); Didikai ir magnatai; Didikai ir magnatai; Vytautas the Great; Nobles; Origin of nobility.

ENThe reconstruction of patrimonial estates of Lithuania of the end of the 14th c. – the beginning of the 15th c. leads to several important conclusions. First, almost all of them were located in a relatively compact territory, which partially coincides with the territory of the “proper” Lithuania (or Lithuania in a narrow sense). Second, already at that time the highest Lithuanian nobility stratum had enough possessions which could be characterised by topographical non-integrity. The obvious patrimonial origin of part of these estates supplements previous considerations about the origin of nobility of Vytautas’ times. It is evident that Vytautas’ rule highly contributed to the strengthening of the nobility; however, the research of the origin of the most influential noblemen shows that the theory of essential changes in the composition of the ruling Lithuanian elite during the times of Vytautas’ rule is unfounded. Source data do not allow establishing genealogical relations of earlier times. The continuity of nobility may only be proved from the second half of the 14th c. Vytautas’ noblemen could be said to be descendants of the nobility, who transfer the high status to their children. The data did not confirm the common hypotheses in literature that the new social stratum formed by Vytautas or the Union of Horodło influenced the appearance of this class. Having become the Grand Duke, Vytautas faced the established authority hierarchy that he had to respect. This conclusion does not contradict the great authority of Vytautas with regard to the nobility, testified by sources. However, it helps to better know the authority relationship between the Grand Duke and the nobility, which is far more complex than viewed by earlier historiography.