Susirašinėjimo laikas kaip alternatyvi plotmė: bendrumas, susitikimas, virtualumas

LTStraipsnio medžiaga – XX a. viduryje dviejų žmonių, sutuoktinių, vienas kitam rašyti laiškai iš įkalinimo vietų ir į jas. Straipsnio tikslas – remiantis šia medžiaga, atskleisti paprasto laiško kaip artefakto, palaikančio santykį tarp artimų žmonių, vaidmenį ir galią kurti virtualų dvejybiškai bendrą laiką. Laiko apmąstymas straipsnyje sutelkiamas ties vienalaikiškumo sąvoka (Alfred Schutz), parodant, kad susirašinėjimo popieriniais laiškais praktika sukuria itin savitą šio laiko režimo atmainą. Ranka rašyti laiškai išlaiko juos rašiusio asmens rankos judesio pėdsaką, todėl steigia savitą interkorporalumo patyrimą, arba kito asmens kūnišką prezenciją (Tim Ingold), todėl ne vien perduoda reikšminį turinį, bet ir geba užkrėsti rašiusiojo būsena (užkrėtimo sąvoką skolinuosi iš Erico Landowskio sociosemiotinių apmąstymų). Per tiriamo susirašinėjimo patirtį jo dalyviai traukėsi nuo realios vietos ir laiko (nuo žeidžiančios kalėjimų aplinkos) į virtualų laiką (Henri Bergson, Gilles Deleuze). Straipsnyje argumentuojama, kad tokia virtualybė nebūtinai reiškia netikrumą, iliuziškumą ar klaidą, – ją galime matyti kaip esantį ir gelbstintį, pažeidžiamiausiose situacijose žmogaus sąmonei būdingą ir daugeliui pažįstamą būvį. Straipsnyje taip pat svarstomas etinis ir metodinis darbo su panašia medžiaga pagrįstumas. Prieinama prie išvados, kad, leidžiant pirmiausia kalbėti medžiagai (Maria Tamboukou), sekant jos detalėmis kaip pėdsakais ir juos interpretuojant, įmanoma plačiau suvokti šią žmogiškąją veiklą (Adriana Cavarero, Hanna Meretoja). Raktažodžiai: vienalaikiškumas, naratyvinis nesąmoningumas, virtualumas, paprastas laiškas.

ENThe article is based on a mutual correspondence by a married couple, written in the middle of the 20th century to and from the places of imprisonment. The aim is revealing, with the help of this correspondence, the role of the common letter as an artefact maintaining the relationship between these close people, and its capacity of creating the virtual common duality of time. The notion of time in this article focuses on simultaneity (Alfred Schutz); however, the author demonstrates how written correspondence on paper creates a special kind of this temporary modus. Handwritten letters display traces of movement left by their author’s hand, thus enabling a peculiar experience of intercorporeality, or a bodily presence of another person (Tim Ingold). Therefore, rather than just conveying the meaningful content, they are capable of infecting the reader with their author’s state of mind (the notion of infection here is borrowed from Eric Landowski). The practice of corresponding enabled its participants to distance themselves from the real time and space (that is, from the painful surroundings of imprisonment), and to move into the virtual time (Henri Bergson, Gilles Deleuze). The author maintains that, rather than signifying uncertainty, illusion or mistake, such virtuality may be perceived as a readily available, benevolent status of mind, which is typical for humans finding themselves in painful situations, and familiar to many. The author also discusses the ethical and methodical issues raised by researching such kind of material. She concludes that if the material is enabled to speak first (Maria Tamboukou), its details leave traces that can be followed and interpreted, enabling us to broaden our understanding of this human activity (Adriana Cavarero, Hanna Meretoja). Keywords: letter, simultaneity, narrative unconsciousness, virtuality.

• Folklorinė sapno kalba: oneiriniai naratyvai bendruomeninėje komunikacijoje. Tautosakos darbai 2014, 48, 53-70.
• Laiškas kaip antropologinio tyrimo medžiaga. Tautosakos darbai 2023, 66, 29-47.