Klasikinių įvaizdžių "gramatika" Maironio lyrikoje

LTStraipsnyje remiantis Northropo Frye'aus teorine samprata apie literatūrinio mąstymo gramatiką ir literatūrinio mąstymo autonomiją, aptariama Maironio topika, literatūrinio mentaliteto atrama poetui reflektuojant egzistencinius klausimus ir kolizijas, konstruojant vilties izotopiją bei kuriant suvaldyto dramatizmo stilistiką, lemiančią poetinės emocijos įtaigą. Autorė nagrinėja archetipinių įvaizdžių bei motyvų gramatikos funkcionavimą Maironio eilėraščiuose. Pažymima, kad apie žmogaus gyvenimo trapumą Maironis mąsto archetipiniais Senojo Testamento įvaizdžiais, tačiau juose ryškus ir romantinis subjektyvybės akcentas: žmonijos praeinamumo kontekste intensyviai mąstoma individualioji, „aš" mirtis. Pažymima, kad liūdesys, būdingas romantinio portreto bruožas, Maironio kūryboje įgauna išmintingos įžvalgos prasmę: pasaulis krikščioniškai suvokiamas kaip kančios erdvė, tad liūdesys yra adekvati santykio su pasauliu forma, gyvenimo gelmės regėjimas. Aptardama meilės lyriką, autorė pažymi, kad eilėraščios situacijos archetipiškai susijusios su apokaliptiniu moters regėjimu, erotiniams motyvams suteikiamos filosofinės atramos patriotinio romantizmo kontekste, o Maironio romantinį emocijos polėkį drausmina klasikinės harmonijos kontūrai. Prieinama prie išvados, kad pokalbis su tradicija Maironio literatūrinėje savimonėje formuoja patikimas vidines atramas, suteikia harmoningos ramybės ir giedros ne tik deklaratyvaus pobūdžio kūriniuose, bet ir egzistencinio dramatizmo kontekstuose (filosofinėje, meilės lyrikoje).

ENThe term Classicism describes a tradition of Western literary thought, i.e. thinking in terms of images and motifs coming from basic classical texts (the antique literature, the Bible), reference to classical world views, etc. The "dialogue with tradition" (to quote T. S. Eliot), which can be traced in Maironis' poems, highlights their universal appeal and illuminates deeper levels of meanings. The archetypal analysis of well-known Maironis' poems shows that the dialogue with tradition in Maironis' poetic self-consciousness formulates reliable inner support. This explains the harmonious serenity and lucidity that exists not only in declarative poems but also in the contexts of existential drama.