"Patikimiausio" "Anykščių šilelio" šaltinio tekstas: tarp lingvistikos ir poezijos

LTStraipsnyje keliamas klausimas apie Antano Baranausko poemos „Anykščių šilelis“ teksto istoriją bei jos tekstologines implikacijas. Autorius siekia parodyti, kaip filologinė analizė ir autorinės intencijos bei socialinės tekstų produkcijos teorinės perspektyvos leidžia dekonstruoti tradicinius poemos šaltinių hierarchijos argumentus. Pažymima, kad daugumos redaktorių proteguojama „Ostlitauische Texte“ redakcija autorizuota – perrašytos poemos atkarpos būdavo siunčiamos A. Baranauskui, o leidėjas su poetu derino bemaž kiekvieną diakritinį ženklą. Autorius pažymi ir faktą, kad A. Baranauskas, kaip rodo jo laiškai, buvo visiškai patenkintas „Ostlitauische Texte“ veikla. Autoriaus nuomone, vargiai galima tvirtinti, jog ligšioliniai „Anykščių šilelio“ leidimai rengti atsižvelgiant į minėtas naujausias tekstologines koncepcijas, radikalizavusias autorinės intencijos principo problemiškumą. Teigiama, kad publikacijos rengimo periodu A. Baranauskui mažai rūpėjo poezija, nes spaudos draudimo sąlygomis autorius nesitikėjo platesnės savo kūrinio sklaidos tarp eilinių skaitytojų ir orientavosi tik į specifinę auditoriją, todėl „Ostlitauische Texte“ autorizavimas reiškia lingvistinės, o ne literatūrinės poemos versijos patvirtinimą. Apibendrindamas autorius teigia, kad visų redaktorių proteguojamas šaltinis „Ostlitauische Texte“ vertingas ne todėl, kad autorizuotas, jei juo grindžiama versija kreipiamasi į poezijos skaitytoją ir ignoruojama autorizavimo aktu pareikšta A. Baranausko valia.

ENThe article discusses of credibility of the texts considered to be the source of Antanas Baranauskas' poem Anykščių šilelis in the light of textual criticism. The philological analysis and the juxtaposition of the concepts of the authorial intention with the social text production enable the deconstruction of the traditional arguments in favour of Ostlitauische Texte (1882). The argument of the article is that the full edition of the poem was produced and circulated in the form of manuscript at least a decade before it was published. The inner contradiction of preceding publications of Anykščių šilelis is also revealed in the article: although they are based on the concept of the authorial intention, its reconstruction is contradicted by the principles employed in editing. It is impossible to prepare the edition of a text suitable for literary usage on the basis of this concept because Baranauskas tried to achieve specific linguistic purposes in his Ostlitauische Texte. It is implied that if the function and theoretical assumptions of contemporary editions were clearly formulated, the importance other sources of the poem would be reminded of.