Muzika tautinių mažumų kultūroje. Lietuvos karaimai

LTKaraimai, išpažįstantys grynąjį Senojo Testamento tikėjimą, Lietuvoje gyvena nuo XIV a. pabaigos. Šiuo metu Lietuvoje jų yra apie 260. Savo valstybės už Lietuvos ribų jie neturi. Muzikinis jų palikimas nėra gausus. Tai monodinis vokalinis menas karaimų kalba. Neišliko liaudies šokių, muzikos instrumentų. Apie tai, kad jų anksčiau būta, galima spręsti tik iš kelių literatūrinių ir poetinių tekstų, kuriuose minimi muzikos instrumentai ar šokių pavadinimai. Vokalinį palikimą galima dalinti į pasaulietinę (liaudies dainos) ir religinę (liturginės ir paraliturginės giesmės) dalis. Iki šių dienų visa tai išliko kaip unikalus ir vertingas žodinės tradicijos produktas. XX a. pabaigoje šios melodijos natomis užrašytos pirmą kartą. Pasaulietiškų dainų liaudiškumą karaimų kultūroje ryškiausiai apibūdina ne jų priklausomybė kokiai nors apeigai, o veikiau jų funkcija vienyti tautą. Daugelis šių dainų nėra vadintinos grynai folklorinėmis, jos dainuojamos žinomų autorių žodžiais, o jų melodijas gana paprasta identifikuoti kaip skolinius iš aplinkinių tautų. Karaimų religinė muzika savo prigimtimi priklauso kitokiai kultūros erdvei, nes tikinčiuosius jungia pirmiausia religinė dogma, t. y. žodis. Garsas čia – tik antrinis fenomenas (nors karaimų liturgijoje visi šventieji tekstai yra giedami arba rečituojami), jis neįmanomas be glaudaus ryšio su žodžiu, jo prasme, struktūra. Besikeičiantis religinis sąmoningumas dabar taikosi prie naujų visuomenės gyvenimo sąlygų ir karaimiškai identifikacijai suteikia netikėtų, vis labiau atsiveriančios bendruomenės atspalvių.

ENThe Karaims, the confessants of a pure faith of the Old Testament, live in Lithuania since the end of the 14th c. There are approx. 260 of them in Lithuania. They do not have their own state over the Lithuanian border. Their musical heritage is not rich. It is a monodic vocal art in the Karaim language. No folk dances or musical instruments have remained. Only a few literature and poetic texts, containing names of musical instruments and dances, allow us to decide that there were some of them. The vocal heritage may be divided into two parts: secular (folk songs) and religious (liturgical and paraliturgical songs). It remained as a unique and valuable product of the verbal tradition until now. For the first time these melodies were written in notes at the end of the 20th c. The folk character of secular songs in Karaim culture is very well described by their function to unite the nation, instead of belonging to one or another ritual. Majority of the songs are not considered to be purely folk songs: they contain the words of famous authors and their melodies may be easily identified as borrowings from surrounding nations. Religious music of the Karaim, according to its nature, belongs to a different cultural sphere because, first of all, the congregation is united by a religious dogma, i.e. the word. The sound is only a secondary phenomenon (although all sacred texts of the Karaim liturgy are sung or recited); it is closely related with the word, its meaning and structure. The changing religious consciousness is adapting to new life conditions of the community and provides the Karaim identification with unexpected colours of more and more open society.