Lietuvių pasakų vertimai į prancūzų kalbą
LTStraipsnis skiriamas Oskaras Milašiaus lietuviškų pasakų vertimų į prancūzų kalbą analizei. Vertimų analizė aprėpia abu Milašiaus pasakų rinkinius: „Senosios Lietuvos pasakas ir pasakojimus“ (1930) ir „Mano motušės Žąsies lietuviškas pasakas“ (1933). Pirmykštis pasakos šaltinis nežinomas – išsaugodamas siužeto branduolį, Milašius laisvai traktuoja daugumos pasakų kalbinę išraišką. Jis originaliai realizuoja savo siekį įtraukti lietuviškas pasakas į europietiška kontekstą ir troškimą supažindinti išsilavinusį prancūzų skaitytoją su jam negirdėtu folkloru: naudoja daugybę aliuzijų į europiečiams gerai pažįstamus daiktus ir reiškinius – Vakarų Europos civilizaciją ir kultūrą, Antiką, krikščionybės ženklus. Greta – nemažai lietuviškų realijų. Autorius prisimena romantinę lietuvių kilmės iš romėnų teoriją, pasakų veikėjai turi lietuviškus vardus. Transkribuotose pasakose veikia istorinės Lietuvos asmenybės, veiksmas rutuliojasi konkrečiose Lietuvos vietovėse – Vilniuje, Žemaitijoje. Vietinį koloritą paryškina mitologinės būtybės ir kasdienybės detalės. Lietuva pasakose daugiausia viduramžiška. Tai didžiųjų kunigaikščių epocha. Viena iš pagrindinių Milašiaus sąvokų – Pirmykštė Gamta. Pasakų gyvuliai ir paukščiai atlieka dangiškojo ir žemiškojo pasaulio tarpininkų vaidmenį. Po neretai atstumiančia gyvūnų išore slypi gerumas, išmintis, kilnumas, kuklumas – savybės, kurias žmonės pamiršo, atsiskyrę nuo Pirmykštės Gamtos. Kuriamas nevienaprasmis Lietuvos įvaizdis. Ji – Europos širdis ir centras, tačiau taip pat ir mitinė žemė, paslapčių ir stebuklų šalis, savotiškas rojaus kampelis.
ENThe article is dedicated to the analysis of translations of Lithuanian fairy tales by Oskaras Milašius into the French language. The translations analysis covers both collections of Milašius’ fairy tails: “Senosios Lietuvos pasakos ir pasakojimai” (“The old Lithuanian fairy tales and stories”) (1930) and “Mano motušės Žąsies lietuviškas pasakos” (“My Mother Goose’s Lithuanian fairy tales” (1933). The primary source of the fairy tales is unknown: while maintaining the core of the plot, Milašius freely interprets the linguistic expression of most of the tales. In a peculiar manner, he realises his intention to merge Lithuanian fairy tales into the European context and his desire to familiarise the educated French reader with the unheard-of folklore: uses many allusions to objects and phenomena well-known to Europeans – Western European civilisation and culture, antique, and Christian signs. Alongside with this, there are many Lithuanian realities. The author recalls the romantic theory of Lithuanian origin from the Romans, and characters of the fairy tales have Lithuanian names. Lithuanian historical personalities act in the transcribed fairy tales, and the action develops in specific areas of Lithuania – Vilnius and Samogitia. The local colour is accentuated by mythological creatures and details of everyday life. In the fairy tales, Lithuania is mostly medieval. This is the era of the Grand Dukes. The Wilderness is one of the key concepts of Milašius. The animals and birds of the fairy tales perform the role of intermediaries between the heavenly and the earthly worlds. Often forbidding, the outside of animals hides goodness, wisdom, generosity, and modesty – the qualities which have been forgotten by the human after breakaway from the Wilderness. An ambiguous image of Lithuania is formed. It is the core and centre of Europe, but also a mythical land and a country of secrets and wonders, and a kind of paradise.
