Lietuvos moterų judėjimo etapai ir bruožai

LTLietuvos moterų judėjimas (XIX amžiaus antroji pusė – 1940 metais) skirstoma į 4 etapus: 1) ankstyvasis, neorganizuotas (XIX amžiaus antroji pusė iki 1905 metų); 2) organizuotas kovos už politines teises (1905 metai –1920 metų gegužės 15 diena); 3) moterų politinių teisių įgyvendinimo (1920 metų gegužės 15 diena – 1927 metų balandis); 4) politinių teisių apribojimo-priklausymo nuo vyriausybės (1927–1940 metai). Specifinis Lietuvos moterų judėjimo bruožas buvo susiskaldymas ir moterų partijos nebuvimas. Pagal ideologinių srovių vyravimą skiriami: 1) pasaulietinis-liberalusis (demokratinis) (1890–1908 metai), veikiamas varpininkų (nuo 1901 metų demokratų) ir socialdemokratų (nuo 1896 metų); 2) katalikiškasis (1908–1926 metai). Lietuvos moterų judėjimas, palyginti su Vakarų Europos, buvo silpnas ir didelės įtakos valstybės vidaus politikai neturėjo ir neturi. Didžiausia moterų judėjimo problema buvo ne ideologinis, bet socialinis susiskirstymas. Jau XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje atsirado du sluoksniai – elito ir provincijos. Elitui nerūpėjo visų socialinių sluoksnių moterų problemos, todėl jis realiai negalėjo būti įtakinga visuomenine jėga. Kiekvienu straipsnyje aptartu moterų judėjimo etapu buvo sprendžiami saviti, tik tam etapui būdingi uždaviniai, nors dauguma jų buvo bendri visiems etapams, pavyzdžiui, švietimo, moterų vienybės, dalyvavimo politikoje, alkoholizmo ir kitos. 1988 metais atsikūręs Lietuvos moterų judėjimas yra judėjimo, nutraukusio veiklą 1940 metais, tąsa.

ENThe Women’s Movement in Lithuania (the second half of the 19th c. – 1940) is divided into four stages: 1) early, not organised (the second half of the 19th c. – 1905); 2) organised fight for political rights (1905 – 15 May 1920); 3) exercise of women’s political rights (15 May 1920 – April 1927); 4) restriction of political rights – dependency on the government (1927–1940). The specific feature of the Women’s Movement in Lithuania was disunity and absence of a women’s party. According to the prevalence of ideological schools, the following are distinguished: 1) secular-liberal (democratic) (1890–1908), influenced by “Varpininkai” organisation (by Democrats from 1901) and Social Democrats (from 1896); 2) Catholic (1908–1926). The Women’s Movement in Lithuania, compared to Western European women’s movements, was weak and did not have a great influence on the state’s domestic policy, neither has it today. The biggest problem of the women’s movement was social rather than ideological division. At the end of the 1930s, two social classes appeared: elite and provincial. The elite did not care about the problems of women from all social classes; therefore, it actually could not be an influential social power. Each stage of the women’s movement, discussed in the paper, had its own objectives, although most of them were common to all stages, e.g. education, women’s unity, involvement in politics, alcohol abuse, etc. The Lithuanian Women’s Movement, which re-established in 1988, is the continuation of the movement that discontinued its activities in 1940.