Vydūno dramaturgija Aušros Martišiūtės Vydūno dramaturgijoje

LTTai yra Aušros Martišiūtės monografijos „Vydūno dramaturgija“ (2000) recenzija. Monografija yra novatoriška ir problemiška, bet monologiška. Pirmiausia dėmesį atkreipia pati esmingiausia novacija – Vydūno draminės kūrybos siejimas su ekspresionistine Vakarų Europos dramaturgijos kryptimi, nuoseklus literatūrologinis Vydūno dramaturgo-ekspresionisto portreto tapymas. Tuo būdu kardinaliai revizuojama lietuvių literatūros istorija, kurioje nuo seno įprasta Vydūną laikyti tradicionalistu, simboliškosios-teosofinės krypties tautiškai angažuotu (neo)romantiku. Nepaisant to, kad Martišiūtės argumentų arsenalas tikrai solidus, tačiau minėtos (neo)romantinės interpretacijos tradicijos apėjimas beveik tylomis sudaro monologiško kalbėjimo įspūdį. Be to, monografijoje labai išplečiamos ekspresionizmo sąvokos ribos. Antra svarbi autorės novacija – teigimas, kad Vydūno dramos yra sceniškos, tačiau ir čia autorė nesileidžia į diskusijas su tradicine kritika. Bene silpniausias yra trečias monografijos skyrius „Tautosaka Vydūno dramaturgijoje“. Užsibrėžtas monografijos tikslas suprasti ir įvardyti , kas nulemia netradicinės vydūniškosios dramos savitumą, išsamiausiai realizuotas antrame knygos skyriuje „Ritualinė drama“. Jame analizuojama Vydūno dramaturgijos žanrų problema, erdvės poetikos klausimai, personažo samprata, virsmo ritualo svarba – Vydūno draminė kūryba iš tikrųjų išskleidžiama kaip savitas fenomenas.

ENThe review concerns the monograph “Vydūno dramaturgija” [Vydūnas’ Dramaturgy] by Aušra Martišiūtė (2000). The monograph is innovative and raises problems, yet it is monologue-form. The focus is primarily shifted on the key novation – Vydūnas’ drama creation is associated with the expressionist Western European dramaturgy trend and the portrait of Vydūnas as a dramatist-expressionist is painted from the coherent literary perspective. Thus the history of Lithuanian literature, which used to consider Vydūnas as a traditionalist, nationally engaged (neo)romanticist of the symbolical-theosophical trend, is cardinally revised. Despite the fact that the arsenal of Martišiūtė’s arguments is really solid, going round the mentioned (neo)romantic interpretation tradition almost silently creates an impression of monologue speech. Moreover, the monograph very widely expands the limits of the notion of expressionism. The second important author’s novation is the statement that Vydūnas’ dramas are scenic; however, at this point the author does not launch into discussions with traditional criticism either. The third part of the monograph “Folklore in Vydūnas’ Dramaturgy” is almost weakest. The aim of the monograph – to understand and name what determines originality of non-traditional Vydūnas’ drama – is most exhaustively realised in the second part “Ritual Drama”. It analyses the problem of Vydūnas’ dramaturgy genres, the issues of space poetics, the concept of the character, the importance of transformation ritual – Vydūnas’ drama creation is actually revealed as a distinctive phenomenon.