Moteriškumas kaip literatūros ir gyvenimo rūpestis

LTRecenzijoje aptariama Solveigos Daugirdaitės monografija „Rūpesčių moterys, moterų rūpesčiai“. Knygoje tyrinėjama moterų rašomos literatūros tradicija lietuvių literatūroje, jos radimosi prielaidos ir ją lemiantys veiksniai, santykis su socialine, istorine tikrove, su politika bei ideologija, mėginama išsiaiškinti moteriškosios sąmonės bei savimonės autentiškumą meniniame tekste ir ideologines tos savimonės deformacijas, kylančias iš svetimo moters pasauliui mentaliteto (vyriškųjų simbolinių sistemų), kuris feministinių studijų dvasia suvokiamas kaip istoriškai susiklosčiusi ilgalaikė represyvinė sistema, išaugusi iš vyriškosios giminės politinio, ekonominio ir kultūrinio dominavimo. Monografijoje slypi klausimas: kiek moters rašoma literatūra – kaip vyriškosios Vakarų kultūros dalis – gali būti išsilaisvinusi ir moteriška, kiek ji imituoja vyriškąjį pasaulio matymo, suvokimo ir jo aprašymo būdą. Studija atitinka centrinį feministinio diskurso diachroninio pobūdžio rūpestį: kintanti moters rašytojos savimonė lietuvių literatūros procese. Rašoma apie kelias moterų rašytojų kartas, kūrusias itin nepalankiais moteriai tarybiniais laikais ir lygiai taip pat nepalankiais laikais po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Stiprus politinis socialinis kontekstas, moteriškasis identitetas įtikinamai atremiamas į tikrovę, o feministinė teorija tik paryškina šią tikrovę, jos nedeformuodama, nepaversdama grotesku. Studija leidžia ne tik geriau pažinti moteriškumo tradiciją lietuvių literatūroje, bet ir įveikti tam tikrą priešiškumą, žmonių susvetimėjimą feminizmo diskusijų kontekste.

ENThe review discusses the monograph “Rūpesčių moterys, moterų rūpesčiai” [Women of Concerns, Women’s Concerns] by Solveiga Daugirdaitė. The book explores the tradition of women’s writing in Lithuanian literature, the preconditions for its emergence and determining factors, the relationship with social and historical reality, politics and ideology; attempts to ascertain authenticity of feminine consciousness and self-awareness in an artistic text and ideological deformations of this self-awareness, arising out of mentality that is alien to a woman’s world (masculine symbolic systems), which in the spirit of feminist studies is perceived as a historically formed long-lasting repressive system that grew out of masculine domination in politics, economy and culture. The monograph hides a question: To what extent the literature written by a woman – as part of the masculine Western culture – may be liberated and feminine; to what extent does it imitate the masculine way of seeing, perceiving and describing the world? The study corresponds to the central concern of the diachronic feminist discourse: the changing self-awareness of a female writer in Lithuanian literature. The author describes several generations of female writers who created during the Soviet period that was particularly unfavourable to women as well as during the unfavourable period after Lithuania regained independence. A strong political social context, the feminine identity is persuasively propped against reality, and the feminist theory merely highlights this reality without deforming and transforming it into grotesque. The study not only enables better knowing the feminine tradition in Lithuanian literature, but also overcoming a certain hostility and alienation in the context of feminism discussions.