Mažaraštė kultūra : sociokultūrinis etiudas

LTStraipsnyje nagrinėjama dabartinė kultūros būklė. Pagrindinė autoriaus tezė: dabartinė Lietuvos kultūra yra mažaraštė, ji labai ribotai remiasi knyga. Kultūros turinys cirkuliuoja kažin kaip kitaip, apsieinama be knygų. Žinoma, tai lemia jos apimtį ir turinį. Politinis, religinis gyvenimas ir akademinės studijos apsieina be tekstų. Neskaitanti publika lemia ištisą kultūros reiškinių klodą. Knyginė raštija yra vienas iš svarbiausių moderniosios kultūros mechanizmų. Normali raštijos generavimo struktūra yra trinarė: ją sudaro rašytojai (vertėjai), leidėjai ir skaitytojai. Lietuvoje yra tokių knygos gyvavimo sričių, kuriose šis mechanizmas veikia: vadinama populiarioji literatūra, vadovėliai. Tačiau kitose srityse šis mechanizmas veikia su esmine trūkstama dalimi – publika. Pseudomorfinis leidybos ratas sukasi be esminio savo segmento – skaitytojo. O kaip tik skaitytojas laikytinas vadinamuoju raktiniu akmeniu, kuriuo laikosi visas ratas. Kai aptartoji trinarė struktūra neturi vidinės dinamikos, neišvengiamai atsiranda netipiškos, keistos kultūrinės figūros. Pirmoji – rašytojas grafomanas, tai yra apsėstas rašymo šėlo. Kita keista kultūrinė figūra – leidėjas tipografomanas arba tipografofilas, leidžiantis knygas todėl, kad mėgsta ar nori jas leisti. Trečias keistuolis – mecenatas, kuris remia leidybą, ne tik pats neskaitydamas knygų, bet ir nesitikėdamas, kad jas skaitys kiti, bet tiktai todėl, kad supranta tų knygų vertę. Tad autorius svarsto, ką tokiomis sąlygomis daryti ir kaip išsaugoti visavertę lietuvių raštiją.Reikšminiai žodžiai: Knygos pasaulis; Knygų kultura; Lietuvos kultūra; Mažaraštiškumas; Rašto kultūra; Skaitanti publika; Vizualinė kultūra; Lithuania; Lithuanian culture; Reading publics; The books culture; Visual culture; World of book; Written culture.

ENThe paper analyses the current state of culture. The main thesis is that the contemporary Lithuanian culture is almost illiterate as it very limitedly bases on book. The content of culture circulates in some other ways, managing without books. This certainly determines its scope and content. Political and religious life and academic studies make do without texts. A non-reading audience determines a pool of cultural phenomena. Bookish writings are one of the major mechanisms of modern culture. A normal structure for the generation of writings is trinomial: it comprises writers (translators), publishers and readers. There are such areas of book existence in Lithuania, in which the mechanism functions: the so-called popular literature and textbooks. However with regard to other areas this mechanism functions without the key element, i.e. the audience. The pseudomorphic wheel of publishing goes round without its fundamental segment, i.e. readers. Whereas namely the reader is considered to be the keystone for making the wheel go round. When the discussed trinomial structure lacks inner dynamics, non-typical, strange cultural figures inevitably emerge. The first one is a writer graphomaniac who is possessed by the rabidity of writing. Another strange cultural figure is a publisher typographomaniac or typographophile who publishes books only because he likes or wishes to publish them. The third weirdo is a sponsor who supports publishing without reading books himself and without even expecting other to read them, but merely because he understands the value of these books. Therefore, the author considers what should be done under such circumstances and how full-rate Lithuanian writings should be preserved.