Gedimino laiškai: istorinės ir literatūrinės reikšmės

LTPagoniškos Lietuvos ideologija laikėsi iš kartos į kartą perduodamais ritualais ir žodiniais pasakojimais. Valstybės vidaus reikalams raštu nesinaudota. Rašto prireikė kontaktams su krikščioniškąja Europa. Taigi posūkis iš žodinės į rašytinę komunikaciją Lietuvoje sutapo su atsigręžimu į krikščioniškąją kultūrą. Lietuvos rašto tradicija prasideda Gedimino laiškais. Juose dviejų kultūrų priešstata skleidžiasi per du skirtingus tikėjimo universumus. Laiškų adresantas – Gediminas – atstovauja pagonybei, adresatas – popiežius Jonas XXII, Hanzos miestai, Saksų domininkonai ir pranciškonai – krikščioniškajai Europai. Popiežiaus Jono XXII atsakyme, Rygos miesto tarybos laiške Gediminui ir Šventojo sosto pasiuntinių pranešime komunikacijos partneriai pasikeičia vaidmenimis. Pabandykime aptarti, kas sudaro šio dialogo turinį, kaip jame kryžiuojasi du tikėjimo universumai. Gedimino laiškuose ryškėja naratyvinė programa, kurią galima pavadinti „suverenumo ieškojimu“. Vėliau istorinę Gedimino laiškų izotopiją nurungia antlaikiška izotopija, istoriniai sakytojo ir sakymo adresato santykiai projektuojami į literatūrinio pasakojimo „hic et nunc“. Dabartinis lietuvių skaitytojas skaito Gedimino laiškus kaip grožinės literatūros diskursą. Gedimino laiškų dviprasmiškumas ir dialogiškumas sudaro palankias sąlygas atsiskleisti estetinei funkcijai, būdingai literatūriniams diskursams. Kaip literatūrinis diskursas, Gedimino laiškai yra susilaukę įvairių poetinių interpretacijų.Reikšminiai žodžiai: Eilėraščių ciklas; Gediminas; Krikštas; Krikščionybė; Laiškai; Laiškai; Lietuvos kultūra; Pagonybė; Popiežius; Reikšmės; Semiotinė analizė; Suverenumas; Viduramžiai; Chistianity; Gediminas; Letter; Letters; Lithuania; Lithuania, Christianity, Gediminas; Lithuanian culture; Middle Ages; Paganism; Semiotic analysis; Sovereignty; The Pope, baptism, letters; Values; Verse.

ENThe ideology of the pagan Lithuania was preserved by rituals passing from generation to generation and oral literature. The written language was not used for internal affairs of the state. It was required for maintaining relations with the Christian Europe. Therefore, the transition from oral to written communication in Lithuania coincided with its turn to the Christian culture. The letters by Gediminas are considered to be the outset of the Lithuanian written language. They reveal the opposition of the two cultures through two different worlds of belief. The addresser of the letters – Gediminas – represents paganism, and the addressees – Pope John XXII, the cities of Hansa, Saxon Dominicans and Franciscans – the Christian Europe. In the reply of Pope John XXII, the letter of the Council of the city of Riga addressed to Gediminas, and the notification of the envoys of the Holy See, the communication partners change their roles. Let us try to discuss the content of this dialogue and the way the two worlds of belief intermingle in it. The letters by Gediminas have a narrative programme which can be called “the search for sovereignty”. Then the historic isotopy of the Gediminas letters is outrivaled by the isotopy of the above letters, and historical relations of the narrator and the addressee are projected in the “hic et nunc” literature narrative. The contemporary reader perceives the letters by Gediminas as a discourse of fictional literature. The ambiguity and dialogue-nature of the Gediminas’ letters provide with favourable conditions for revealing the aesthetic function characteristic of literature discourses. As a literature discourse, the letters by Gediminas have received various interpretations.

• Literatūrologija / Literary Studies
• Istorija / History