Šalia estetikos: Lietuvos šiuolaikines dailetyros strategijos ir poetika
LTŠioje publikacijoje aptariama šiuolaikinė dailėtyra, naujos menotyrinės strategijos ir taktikos. Šalia estetikos plėtojamų menotyros strategijų pagrindiniu postulatu autorius laiko tai, kad menotyra ir menotyrinis tekstas neturi aptarnauti dailės kūrinio. Aptarnavimu vadinamas meno kūrinio siužeto perpasakojimas, formos apibūdinimas, spalvinių gamų įvardijimas ir visa, kas susiję su faktografija. Tarp paradigmų, kurios neaptarnauja dailės kūrinių ir menininkų, autorius išskiria estetinę ir subjektyvią menotyrinę, arba naująją, dailėtyros bangą. Naujosios menotyros banga, kurios atstovais laikomi V. Kinčinaitis ir R. Malašauskas, prasideda kaip intelektualinės, lyrinės, teorinės reakcijos į meno iššūkį, į naująjį kūrinių turinį ir jų aplinką. Šiuolaikinis menotyrinis tekstas – tai individualizuoto meninio įspūdžio arba meno kūrinio turinio eksplikacija. Šiuolaikinio dailėtyrinio teksto atsiradimą lėmė modernaus meno transformacija iš uždaro į dinaminį, fragmentinį ir atvirą, reikalaujantį laisvos improvizacijos. Poetiniai yra A. Uždavinio ir J. Ludavičienės tekstai. Konceptualizuota kūniškąja retorika išsiskiria L. Kreivytės dailėtyros darbai. Socialinės kritikos atstovu laikytinas J. Valatkevičius, o institucinės – S. Trilupaitytė. A. Narušytė plėtoja metraštininko strategiją. Be aptartų menotyrinių strategijų, kurios kuria meninės respublikos viešąją erdvę, egzistuoja aibė kitų meninės kritikos ir poetikos būdų. Jų gausa yra aiškiai neapibrėžta ir negali būti apribota holistinių mokslinių metodų.Reikšminiai žodžiai: Andriuškevičius; Dailėtyra; Dailėtyros strategija; Estetika; Kinčinaitis; Kreivytė; Ludavičienė; Narušytė; Poetika; Profesionalusis lietuvių menas; Trilupaitytė; Uždavinys; Valatkevičius; Aesthetics; Andriuškevičius; Fine art; Fine art strategies; Fine art studies; Kinčinaitis; Kreivytė; Ludavičienė; Narušytė; Poetics; Professional Lithuanian art; Trilupaitytė; Uždavinys; Valatkevičius.
ENThe publication discusses contemporary art criticism, its new strategies and tactics. Besides the art criticism strategies developed by aesthetics the author considers the main postulate to be the fact that art criticism and art criticism text do not have to serve the work of art. Service here means retelling of the plot of a work of art, describing the form, naming the gamut of colours and everything that is related to factography. Among the paradigms that do not serve works of art and artists the author points out the aesthetic and subjective, or the new wave of art criticism. The new wave of art criticism, represented by V. Kinčinaitis and R. Malašauskas, starts as intellectual, lyrical, theoretical reactions towards the art challenge, the new content of works of art and their environment. The contemporary text of art criticism is the explication of an individualised artistic impression or the content of a work of art. The emergence of a contemporary art criticism text was determined by the transformation of modern art from closed to dynamic, fragmentary and open, requiring free improvisation. The texts of A. Uždavinys and J. Ludavičienė are poetic. The works of art criticism of L. Kreivytė are characterised by conceptualised sensual rhetoric. J. Valatkevičius is considered to be a representative of social criticism, whereas S. Trilupaitytė – institutional criticism. A. Narušytė develops the chronicler’s strategy. Besides the discussed art criticism strategies, which create the public space of an art republic, there exist a number of other ways of art criticism and poetics. Their number is not clearly defined and cannot be restricted by holistic scientific methods.
