Kaip mes suvokiame šiuolaikinę savo literatūrą : akademinė lietuvių literatūros kritika iš pokolonijinių studijų perspektyvos

LTStraipsnyje svarstoma kalbėjimo apie lietuvių literatūrą iš postkolonijinių studijų perspektyvos galimybė. Pokolonijinės studijos iškilo kaip būdas kalbėti apie Vakarų kultūros vertybių ir tradicijų įtaką kolonizuotų šalių nacionalinėms kultūroms. Suirus sovietiniam blokui, didžiausia problema yra komunistinių režimų poveikis posovietinių valstybių kultūroms ir tų kultūrų santykis su Vakarų kultūros tradicijomis. Buvusioms SSRS šalims sovietinė ir vakarietiška kultūra buvo du centrai, nuo kurių jos vienaip ar kitaip priklausė, jų veikiamos formavosi savo identitetą. Suvokus, kad šiuo metu „kita“ pokomunistinėms valstybėms yra ne tik sovietinė kultūra, bet ir Vakarų kultūros tradicija, technicistinio pobūdžio šių kultūrų modernizacija, susižavėjimas postmodernistinėmis madomis gali būti suvokiami kaip nauja kultūrinė kolonizacija. Šiame kontekste daug ryškiau apčiuopiama identiteto krizė, kurios neišsemia postmodernizmo terminologija ir tendencijos postmoderno sąvoką naudoti tik literatūrinių tekstų raiškos, stilistikos analizei, dažnai visiškai nepaisant istorinio sąmoningumo trajektorijų. Dėmesys šiuolaikinės lietuvių literatūros literatūriškumui, ir tik jam, neaprėpia visų modernėjančios literatūros problemų. Apeinami besikeičiančio identiteto, pasaulėjautos analizės klausimai. Literatūros kritika, skirdama daug dėmesio kontekstams, semantikai, motyvams, intertekstualumui, nesidomi literatūros sociopsichologine interpretacija. Toks dėmesys reikštų ir kultūros sovietizacijos analizę, galbūt todėl nėra priimtinas dominuojančiai rašytojų ir literatūros kritikų bendruomenei.Reikšminiai žodžiai: Literatūra; Literatūros kritika; Pokolonijinės studijos; Postmodernizmas; Sociokultūrinis kontekstas; Sovietinis laikotarpis; Sovietmetis; Literary criticism; Lithuanian literature; Postcolonial studies; Postmodernity; Socio-cultural context; Soviet period.

ENThe paper discusses the possibility of considering the Lithuanian literature from the perspective of postcolonial studies. These studies emerged as a way to talk about the impact of Western cultural values and traditions on the national cultures of colonised countries. After the collapse of the Soviet Bloc, the biggest problem was the impact of Communist regimes on the cultures of post-Soviet states and the relationship of these cultures with Western cultural traditions. For the former USSR countries the Soviet and Western cultures were like two centres, on which they depended in one or another way and formed their identity under their influence. Bearing in mind that not only the Soviet culture, but also the Western cultural tradition are “alien” to post-Communist countries, technicist modernisation of these cultures and fancy for post-modern trends might be perceived as new cultural colonisation. In this context, the identity crisis is more perceptible; it is not exhausted by the terminology of post-modernism and the tendencies to use the concept of post-modern only for the analysis of the expression and stylistics of literary texts, often completely ignoring the trajectories of historical awareness. Focus solely on the literary aspect of contemporary Lithuanian literature does not cover all problems of modernising literature. The issues of the analysis of changing identity and world-view are skipped. Literary criticism pays considerable attention to contexts, semantics, motifs, intertextuality, yet is not interested in the socio-psychological interpretation of literature. Such a consideration will imply the analysis of cultural sovietisation; therefore, it may be unacceptable for the dominating community of writers and literary critics.