Šiuolaikinė literatūros tekstų interpretacija: subjekto sugrįžimas

LTStraipsnyje remiamasi prancūziškąja tradicija. Paskutiniaisiais dešimtmečiais prancūzų idėjos humanitarinių mokslų srityje atrodo vienos ryškiausių, radikaliausių ir vaisingiausių. Tyrime išskiriamos dvi pagrindinės mąstymo perspektyvos, išryškėjusios XX amžiaus antroje pusėje humanitarinių mokslų pasaulyje, svarstoma, kaip jos veikė mūsų literatūros teoretikus, ypač tuos, kurie užsiėmė prozos arba pasakojamojo diskurso analize, ir kaip dar galėtų juos paveikti. Šeštajame-devintajame dešimtmečiais Vakarų Europos humanitariniuose moksluose vyrauja antisubjektinio mąstymo tendencijos. Teksto interpretavimo teorijose tekstas traktuojamas kaip ikisubjektinių struktūrų realizacija (struktūralizmas, semiotika) arba mėginama jį dekonstruoti, parodant, jog tekstas pranoksta sąmonės intencijas, autoriaus norėjimą kažką pasakyti, perduoti tam tikras idėjas ir jis yra valdomas bei lemiamas ikisąmoninių bei ikiloginių principų (postruktūralizmas, dekonstrucionizmas). Abi šios pakraipos gerai žinomos Lietuvoje ir neblogai realizuotos praktiškai. Daug menkiau Lietuvoje buvo užfiksuota arba visai liko nepastebėta kita pastarųjų dešimtmečių vakarietiško mąstymo tendencija. Logocentrinio subjekto kritika nebūtinai virsta jo „išardymu“, „numarinimu“ ir to, kas yra iki subjekto ar už subjekto, iškėlimu. Ši kritika gali būti tam tikro subjekto – būtent logocentrinio metafizinio subjekto, siekiančio būti autonomišku ir sau pakankamu visa ko pagrindu, kritika. Šią analizės kryptį Lietuvoje derėtų tęsti ir tobulinti.Reikšminiai žodžiai: Intersubjektyvumas; Literatūra; Literatūrinis diskursas; Metodologija; Naratologija; Subjektas; Teksto interpretacijos teorijos; Intersubjectivity; Literary discourse; Literature; Methodology; Naratology; Narratology; Subject; Theories of textual interpretation.

ENThe paper is based on the French tradition. In the last decades French ideas in the field of humanities seem to be among brightest, most radical and most productive. The study distinguishes two main thinking perspectives that showed up in the second half of the 20th c. in the field of humanities, and discusses how they affected our literary theoreticians, in particular those who analyse prose or the narrative discourse, and how they could affect them further. In the 1950s–1980s anti-subject thinking trends prevailed in Western European humanities. Text interpretation theories treat the text as realisation of pre-subject structures (structuralism, semiotics) or try to deconstruct it, showing that the text surpasses the intentions of consciousness, the author’s willingness to tell something, communicate certain ideas, and it is governed and determined by pre-conscious and pre-logical principles (post-structuralism, deconstructionism). Both approaches are well known in Lithuania and have been well realised in practice. Another trend of Western thinking of the recent decades has been less or not at all observed in Lithuania. Criticism of a logo-centric subject does not necessarily turn into its “deconstruction”, “mortification” and the raising of pre-subject or beyond the subject. This criticism may be the criticism of a certain subject – namely, a logo-centric metaphysical subject, seeking to be an autonomous and self-sufficient basis of everything. This approach of analysis should be continued and improved in Lithuania.