Kūrinio supratimo problema postmodernistinėje hermeneutikoje

LTStraipsnyje aptariamas postmodernistinės hermeneutikos ir fenomenologijos santykis, nuošaly paliekant platesnį hermeneutinio skaitymo nuostatų aprašymą. Iš pradžių hermeneutika, iš fenomenologijos perėmusi pagrindinę ir jai labai reikalingą intencionalios sąmonės sampratą, ne tik iš naujo peržiūrėjo savo santykį su sava tradicija, bet ir pasuko į antimetodologinį interpretacijų kraštutinumą. Taip susiformavo pozityvistinės (Emilio Betti, E. D. Hirscho) ir fenomenologinės (Martino Heideggerio, Hanso-Georgo Gadamerio) hermeneutikos opozicija. Kaip tokių kraštutinumų įveika ir grįžimas prie labiau subalansuotos interpretacijos strategijos bus nurodyta Paulio Ricoeuro fenomeloginės hermeneutikos variantas ir XX amžiaus pabaigos amerikiečių postmodernistinė hermeneutika, siūlanti literatūros kritikai atnaujintus supratimo modelius, grindžiamus teorinio ir praktinio mąstymo bei loginės ir retorinės raiškos sinteze. Postmodernistinės hermeneutikos ir fenomenologijos santykis straipsnyje yra nusakomas remiantis dviem Ricoeuro pasiūlytais teiginiais: 1) hermeneutika yra Husserlio fenomenologijos vadinamojo idealizmo kritinė interpretacija ir 2) nepaisant minėtos opozicijos, fenomenologija save pilnai gali realizuoti tik tapdama hermeneutinių skaitymų prielaida. Ricoeuras šiuolaikinei hermeneutikai yra įdomus gebėjimu sinkretinti įvairias XX amžiaus filosofines kryptis, o ypač pastangas semiotiką susieti su hermeneutikos pagrindais. Straipsnio pabaigoje pateikiamos kelios pastabos apie hermeneutikos tradiciją lietuvių kultūroje.Reikšminiai žodžiai: Fenomenologija; Hermeneutika; Istorija; Kūrinys; Literatūratūros kritika; Postmoderni hermeneutika; Problemos; Supratimas; Suvokimas; Hermeneutic; History; Literary criticism; Phenomenology; Postmodern hermeneutics; Problem; Understanding; Work.

ENThe article discusses hermeneutic relations with phenomenology and anti-methodical tendency of understanding (Heidegger, Gadamer) as an opposition to so-called positivistic branch (Betti, Hirsch). The main task of postmodern hermeneutics is to reject this opposition of understanding, to find a more syncretic model of interpreting literature, to connect semiotics with hermeneutics, as Paul Ricoeur suggested it. At the end of the twentieth-century, a lot of hermeneutic books were published in the USA. They focused on how to renew the interpretation of literary creation (Madison, Bruns, Caputo, Bernstein, Davidson, Head, Palmer, Silverman, Weinsheimer). The authors believed that the contemporary literary criticism has to embrace the scientific and creative moments of understanding, as well as the theoretical and practical dimensions of thinking. Thus, literary criticism should be expressed not only in analytical logical way, but in rhetorical artistic style, too. Hermeneutic perspective suggests that the work of literature should be understood in two ways: as aesthetic object or written form and as spoken form and discourse/dialogue about life, then the role of the reader becomes very active and interpretation develops into introspection. A short survey of the tradition of the Lithuanian hermeneutics is presented at the end of the article. [text from author]