Egzilis kaip etninį tapatumą konstruojantis veiksnys? : recenzija

LTRecenzijoje aptariama Giedrės Milerytės knyga „Mažosios Lietuvos lietuvių egziliniai likimai 1944–1959“. Mažlietuvių (Prūsijos lietuvių, Prūsų lietuvių arba Mažosios Lietuvos lietuvių) bendruomenės raida yra viena naujausių šiuolaikinės lietuviškos istoriografijos temų. G. Milerytės monografiją galima vertinti kaip rimtą bandymą verifikuoti „centrolietuviškos“ istoriografijos tradiciją mažlietuvių emigraciją nagrinėti neišskiriant jų iš bendro lietuvių egzilio konteksto, pamatuotai arba nesąmoningai ignoruojant faktą, kad Mažosios Lietuvos lietuvių emigrantų patirtis buvo kitokia nei didžiosios lietuvių išeivių dalies. Veikalo struktūra sukonstruota specifines mažlietuvių egzilio organizavimosi ir veiklos problemas aktualizuojančių skyrių principu. „Pratarmės“ (p. 9–12), „Užmaršties properšų“ (p. 12–14) ir „Supratimų ir nesusipratimų“ (p. 14–24) skyriuose autorė supažindina skaitytojus su savo veikalo teorinėmis-metodologinėmis preferencijomis ir naudotais šaltiniais. Apibendrinant galima konstatuoti, kad Giedrės Milerytės veikalas yra pavykęs bandymas perteikti mažlietuvių egzilio istoriją ir atskleisti jos savitumą sąlygojančias kontroversijas. Ypač svarbu paminėti knygoje skelbiamą G. Milerytės kruopščiai surinktų mažlietuvių egzilio organizacijų ir veikėjų dokumentų rinkinį (p. 125–255), kuris neabejotinai bus naudingas kitiems tyrinėtojams. Knyga solidžiai papildo lietuvių išeivijos tyrimų paletę ir gali būti traktuojama kaip naujas žodis lietuviškoje istoriografijoje.Reikšminiai žodžiai: Germanizacija; Giedrė Milerytė; II Pasaulinis karas; Išeivija; Klaipėdos kraštas [Klaipeda region]; Lietuvių išeivija; Mažoji Lietuva; Emigration; Germanisation; Giedrė Milerytė; Klaipeda region; Klaipėda district; Lithuania Minor; Lithuanian emigrants; The Second World War.

ENThe review discusses the book “Mažosios Lietuvos lietuvių egziliniai likimai 1944–1959” [The Exile Fates of Lithuanians from Lithuania Minor in 1944–1959] by Giedrė Milerytė. The development of the community of Prussian Lithuanians (Lithuanians from Lithuania Minor) is one of the latest issues in modern Lithuanian historiography. The monograph by Milerytė could be evaluated as an attempt to verify the tradition of “central Lithuanian” historiography to explore the emigration of Prussian Lithuanians without distinguishing them from the overall context of Lithuanian exile, by reasonably or unconsciously ignoring the fact that the experience of Lithuanian emigrants from Lithuania Minor was different from that of the major share of Lithuanian emigrants. The book consists of chapters that make the specific problems of the organisation and activity of Prussian Lithuanian exiles relevant. The chapters “Foreword” (p. 9–12), “Breaks of Silence” (p. 12–14) and “Understandings and Misunderstandings” (p. 14–24) acquaint the reader with the theoretical-methodological preferences of the book and the sources used. It could finally be stated that the book by Milerytė is a successful attempt to convey the history of Prussian Lithuanian exile and reveal the controversies that determine its distinction. The collection of documents of the organisations and figures of Prussian Lithuanian exile, which were thoroughly collected by Milerytė and published in the book (p. 125–255), which will definitely be useful to other researchers, is of particular importance. The book makes a solid contribution to the research of Lithuanian exile and might be considered a new word in Lithuanian historiography.