"Estetai" ir "sociologai" sovietmečio literatūros kritikoje

LTStraipsnyje „estetai“ ir „sociologai“ rašomi kabutėse dėl to, kad jie traktuojami kaip sovietinio laiko citatos, sąvokos to laiko reikšmėmis. Iš dabarties perspektyvos – tai būtų netikri estetai ir turbūt netikri sociologai. Šioje priešpriešoje būta daugiau ideologinio nei metodologinio turinio. Straipsnio tikslas ne dekonstruoti šias sovietmečiu vartotas sąvokas, o, pritarus tuometinėms žaidimo taisyklėms, parodyti, kaip šios dvi kritikos grupės prireikus imdavo kalbėti viena kitos kalba: estetai virsdavo sociologais, sociologai – estetais. Įdomu, kad socrealizmą dekonstruoti siekę kritikai disponavo tomis pat sąvokomis kaip ir jo „konstruktoriai“. Ir vieni, ir kiti iš literatūros reikalavo tikroviškumo, socialumo, pilietiškumo ... tik šių sąvokų turinys buvo absoliučiai priešingas. Iš vienos kalbos susiformavo dvikalbystė. Vėliau, silpstant ideologinei reglamentacijai, atidialogo įtampa slūgo. Egzistavęs kritikos pasidalinimas tapo savotišku literatūrinio gyvenimo ritualu, itin akivaizdžiu kolektyviniuose kritikos straipsnių rinkiniuose. „Sociologų“ kritikoje įsivyravo socrealizmo „be krantų“ samprata, kai „teorija“ buvo pritempinėjama prie modernėjančios literatūros. Į sovietmečio pabaigą literatūros ideologinė vadyba tapo labiau užmaskuota, anonimiška: šaknijosi redakcijose, leidyklose – įstaigose, reglamentuojamose paslaptingojo Glavlito. Asmenys, pagal pareigas ar ir nuoširdžiai anksčiau mėginę ieškoti socrealizmo logikos, dabar traukėsi, atsakomybę perkeldami spaudai.Reikšminiai žodžiai: Analizė; Estetas, sociologas; Estetizmas; Formalizmas; Ideologija; Literatūros kritika; Sovietmetis; Teorija; Aesthete; Aestheticism; Analysis; Formalism; Literary criticism; Literary critics; Sociologist; Soviet; The Soviet times, ideology; Theory.

ENIn the article “aesthetes” and “sociologists” are written in quotation marks because they are treated as Soviet-time quotes, concepts with the meanings of that time. From the present perspective, they would be not real aesthetes and probably not real sociologists. In this confrontation, there used to be more ideological than methodological content. The objective of the article is not to deconstruct these concepts used during the Soviet period, but, while agreeing with the then rules of the game, to show how these two criticism groups, where appropriate, started to speak each other’s language: aesthetes turned into sociologists, and sociologists turned into aesthetes. Interestingly, critics who sought to deconstruct the socialist realism operated the same terms as its “constructors”. Both required that literature should feature realism, sociality, civicism… but the content of these terms was absolutely opposite. One language resulted in the formation of bilingualism. Later, with the weakening of ideological regulations, the tension of anti-dialogue waned. The sharing of criticism that existed became a kind of literary life ritual, which was particularly evident in collective collections of critical articles. In “sociologist” criticism, the concept of socialist realism “without shores” became predominant, when “theory” was pulled up to modernising literature. At the end of the Soviet times, the ideological control of literature became more covert and anonymous: it rooted in editors’ offices and publishing houses – bodies regulated by the mysterious Glavlit (the Main Administration for Safeguarding State Secrets in the Press). Those individuals who previously tried to find logic of the socialist realism, either because of their posts or even sincerely, were now retreating, while transferring responsibility to the press.