Pasijų Moulin Rouge'as tikrovės akivaizdoje

LTŠioje publikacijoje pripažįstama, jog esminė filosofinė problema yra tikrovės problema. Darbe teigiama, kad „tikrovės pasijos“ šaknų reiktų ieškoti XIX šimtmečio pabaigoje. XX a pabaigoje tikrovė suvokiama tik negatyviai, per savo išnykimo kontūrą. Ji arba mitologizuojama, arba demonizuojama, todėl tikrovės diskursai neišvengiamai įgauna apokaliptinį toną. Šiame kontekste pats žodis „pasija“ pakeičia savo reikšmę: pasija ima žymėti ne aistringą tikrovės patvirtinimą, bet veikiau malonumų suspendavimą, šiuolaikinio subjekto frustraciją bei pasyvumą. Neįmanomos tikrovės problema aiškiausiai diagnozuojama lietuviškosios kultūros kritikos kontekste. Visa mūsų kultūros kritika yra paremta fiktyvia perskyra tarp objektyvios tikrovės ir blogo simuliakro. Moteris Lietuvos akademinėje bendruomenėje yra tokia tikrovės forma, kuri egzistuoja nepasirodydama, neįgaudama simbolinės raiškos ir formos. Ši falocentrinė interpretacija yra konceptualiai diskriminacinė, nes moteris yra tik neegzistuojančios tikrovės pervadinimas. Dabarties filosofija kaip programa citavimą, kartojimą, pamėgdžiojimą paverčia dėsninga veikla ir visa apimančia pasija. Kitaip tariant, pasijos sąvokai vėl grąžinama visiškai pozityvi prasmė bei tikrovę patvirtinantis intensyvumas. Juslinis svaigulys virsta intelektine laikysena tikrovės akivaizdoje, kuri yra programiškai pamėgdžiojanti, cituojanti ir emancipuojanti, mėgėjiška ir imituojanti, stilizuojanti ir simuliuojanti, dekoratyvi ir demokratiška, blefuojanti ir falsifikuojanti, atvira parodijai ir pastišui, mimikrijai ir maskaradui.

ENThe publication admits that the essential philosophical problem is the problem of reality. The study claims that the roots of the “passion for reality” should be searched for at the end of the 19th c. At the end of the 20th c. reality is perceived only negatively, through the contour of its disappearance. It is either mythologised or demonised; therefore, discourses of reality inevitably acquire an apocalyptic tone. The word “passion” in this context changes its meaning: passion denotes not a passionate confirmation of reality, but rather a suspension of pleasures and frustration and passiveness of a modern subject. The problem of impossible reality is most clearly diagnosed in the context of Lithuanian culture criticism. Our entire culture criticism is based on a fictitious separation between objective reality and bad simulacrum. A woman is such a form of reality in Lithuanian academic community which exists without exposing, without acquiring a symbolic expression and form. This phallocentric interpretation is conceptually discriminatory, because a woman is merely renaming of non-existing reality. Modern philosophy as a programme turns citation, repetition, imitation into a regular activity and all-embracing passion. In other words, the notion of passion resumes a completely positive meaning and intensity that confirms reality. Sensual dizziness becomes an intellectual bearing in the face of reality that is programmatically mimicking, citing and emancipating, amateur and imitating, stylising and simulating, decorative and democratic, bluffing and falsifying, open to parody and pastiche, mimicry and masquerade.