Gyvenimo minimumas: biopolitinė modernybė ir kultūros absoliutas

LTStraipsnis skirtas konceptualiai „gyvenimo minimumo“ analizei. „Gyvenimo minimumas“ žymi arbitraliai nustatytą gyvenimo lėšų ribą. Ši sąvoka yra biopolitinės modernybės ideologijos monumentas. Tačiau suprantamas alegoriškai, šis terminas žymi groteskišką nedermę, divergenciją, neatitikimą tarp ideologinės intencijos ir socioekonominės funkcijos, tarp deklaruojamo (nominalaus) rūpesčio ir materialios prievartos, kurios sankciją reiškia tas terminas. Šiame darbe „gyvenimo minimumas“ tyrinėjamas kaip biopolitinės ideologijos terminas, ir kaip terminas, puikiai nusakantis tam tikrą sociopolitinę – ir epistemopolitinę – kondiciją ir jos prievartą. Straipsnyje išryškinamos įvairių lietuviškų epizodų ir naratyvų biopolitinės konotacijos. Detaliau analizuojama Lietuvos kultūros kongreso, vykusio 1990 metais, medžiaga. Šį dokumentą, autoriaus teigimu, galima skaityti kaip naujosios hegemonijos manifestą. Kongreso tekstai dokumentuoja perėjimo nuo disciplinos visuomenės prie kontrolės visuomenės momentą. Straipsnyje tyrinėjamas santykis tarp kultūros ir politikos. Plačiau analizuojama Arūno Sverdiolo knyga „Steigtis ir sauga“, kuri išskiriama dėl to, kad eksplicitiškai traktuoja biopolitinę ir kultūros tematiką. Apibendrinant teigiama, kad kontrolės visuomenės ir hegemonijos proceso ateitis priklausys nuo gyvenimo priklausomybės nuo epistemopolitinių mediumų – archyvo, atminties, recepcijos, žiniasklaidos, retorikos, teisių – pripažinimo.

ENThe article is dedicated to a conceptual analysis of the “minimum of subsistence”. “The minimum of subsistence” marks an arbitrary set subsistence threshold. This concept is a monument to the biopolitical modernity ideology. However, if understood allegorically, this term denotes the grotesque imbalance, divergence, discrepancy between the ideological intention and socio-economic functions, between the declared (rated) care and material violence, the sanction of which that term means. In this article, “the minimum of subsistence” is studied as a term of the biopolitical modernity ideology, and also as a term which perfectly describes the socio-political – and epistemopolitical – condition and its compulsion. The article highlights the biopolitical connotations of various Lithuanian episodes and narratives. The material of Lithuanian culture Congress held in 1990 is analysed in more detail. According to the author, this document can be read as a manifesto of the new hegemony. The texts of the Congress document the moment of transition from disciplinary society to a control society. This article explores the relationship between culture and politics. It provides more analysis of the book “Steigtis ir sauga” by Arunas Sverdiolas, which is distinguished because it explicitly interprets biopolitical and cultural topics. To summarise, it is stated that the future of the control society and hegemony process will depend on the dependence of life on the recognition of epistemopolitical mediums – archive, memory, reception, mass media, rhetoric, and rights.