Ar tikėti lietuvių literatūra: postkolonijinis požiūris

LTStraipsnyje siekiama objektyviai apžvelgti XX a. antrosios pusės, ypač paskutiniųjų sovietinės okupacijos dešimtmečių kultūros ir literatūros reiškinius, pasitelkiant postkolonijinį požiūrį. Sovietinė ideologija daugeliu atvejų yra nugrimzdusi į sąmonės gilumą ir nėra reflektuojama, o jos poveikyje (bėgant ir priešinantis) atsiradę kultūros, literatūros, meno reiškiniai dažnai traktuojami kaip pats tikriausias pozityvas. Straipsnyje siekiama atsakyti, ar šis menas ir literatūra gali savaime išsilaikyti be kokio nors papildomo pastiprinimo, tuometinės jų svarbos aiškinimo tiems, kurie sovietinio gyvenimo jau nepatyrė. Anuomet abstraktumas gelbėjo poetus, kurie buvo ištobulinę savąją poetinę (ezopinę) kalbą, dailininkus, linkusius kurti abstraktesnes, formalesnes – mažiau pavojingas – kompozicijas, fotografus, vengusius socialiai aktyvios, ironiškos, kritiškos, sovietinio gyvenimo absurdą iškeliančios fotografijos. Garbinga Lietuvos praeitis, senoji lietuvių kalba, kaimo gyvenimo tradicijų vertė, literatūros folklorizacija – tai sovietiniu laikotarpiu gelbėjęs romantinės, o tiksliau – neoromantinės literatūros formų paketas, kurio pasipriešinimo topika perkeliama ir į šias dienas. Iš sovietų laikais išprovokuotos inercijos toliau kuriami „didieji pasakojimai“ apie subanalintą lietuvių tautos galybę. Norint radikaliai perorientuoti lietuvių kultūrą, būtina įsisąmoninti skaidrias, nebepastebimas sovietinės ideologijos struktūras. Pasak autoriaus, stengiantis išsivaduoti iš sovietinių laikų padiktuotos kalbėjimo tradicijos svarbiausia atsisukti į individą, jo unikalią patirtį.Reikšminiai žodžiai: Cenzūra; Ex libris; Ezopo kalba; Folklorizacija; Fotografija; Lietuvių kultūra; Literatūra sovietmečiu; Neoromantinis; Postkolonijinis; Postkolonijinis požiūris; Sovietinė ideologija; Aesop's language; Censorship; Ex libris; Folklorization; Lithuanian culture; Lithuanian literature in Soviet times; Neoromantic; Photography; Postcolonial; Postcolonialism; Soviet ideology.

ENThe paper seeks to objectively overview the phenomena of culture and literature of the second half of the 20th c., in particular the last decades of the Soviet occupation, taking a post-Colonial approach. In many cases Soviet ideology lies deep in one’s consciousness and is not reflected, and the phenomena of culture, literature and art that emerged under its influence (while running and resisting) are commonly treated as the most real positive. The paper attempts to answer whether this art and literature may withstand without any additional backup and explanation of their importance to those who did not experience a Soviet life. At that time abstraction saved poets who had perfected their poetic (Aesopic) language, artists who tend to create more abstract and formal, hence less dangerous, compositions, and photographers who avoided a socially active, ironic, critical photography that highlighted the absurdity of Soviet life. The glorious past of Lithuania, the old Lithuanian language, the value of rural life traditions, folklorisation of literature is the package of romantic or, to be precise, neoromantic literature forms that was a salvation during the Soviet period, the resistance topic whereof is transferred to the present days as well. The “great stories” about the trivialised might of the Lithuanian people are further created in inertia provoked during the Soviet period. In order to radically re-orientate Lithuanian culture, it is necessary to realise the transparent invisible structures of Soviet ideology. According to the author, in order to struggle free from the speaking tradition dictated by the Soviet times, it is most important to turn back to an individual and his unique experience.