Вильнюс в культурном сознании Томаса Венцловы

LTStraipsnyje analizuojama Vilniaus reikšmė Tomo Venclovos kultūrinėje sąmonėje. Pažymima, kad į Vilnių T. Venclova persikėlė po karo ir gyveno jame iki emigracijos į JAV 1977 metais. Autorė teigia, kad nors jo kūryboje randa atgarsį daugelio pasaulio miestų istorinės ir kultūrinės realijos, pagrindiniu miestu poeto gyvenime išlieka Vilnius. Teigiama, kad Vilnius yra viena pagrindinių T, Venclovos kūrybos temų, su Vilniumi susiję ir pagrindiniai poeto asmenybės formavimosi momentai. Plačiai aptariamas 1978 metais kartu su Cz. Miłoszu publikuotas dialogas – laiškai „Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma“. Pažymima, kad abiems poetams, nepaisant jų požiūrių skirtumų, rūpi Vilniaus architektūra, kultūra, miesto, kurį čia T. Venclova vadina amžino dialogo miestu, likimas. Autorė chronologiškai aprašo T. Venclovos domėjimąsi Vilniumi – nuo studijų metų, kai buvo susidomėta architektūra, iki vėlyvųjų eilėrašių ir publicistikos. Nagrinėjant 1975 metais publikuotą T. Venclovos „Odę miestui“, pažymima, kad tik vėlyvuosiuose poeto eilėraščiuose Vilnius tampa miestu, kuriame galima normaliai gyventi, miestas tampa atviras istorijos tėkmei, net savotiškais idealiais namais. Nagrinėjant T. Venclovos publicistiką, pažymima, kad jis dažniausia teigęs, jog nejaučia nostalgijos. Tačiau viename interviu prisipažinęs, kad galbūt nostalgijos ir esama, bet ji labai sudėtinga – nuo buitinės iki metafizinės. Autorė daro išdavą, kad posovietiniais metais Vilnius tapo europietišku miestu, o T. Venclova – vienu iš tų jo gyventojų, kurie daro garbę jam.

ENThe paper analyses the meaning of Vilnius in the cultural consciousness of Tomas Venclova. Venclova moved to Vilnius after the war and lived there until emigration to the USA in 1977. The author states that although the historical and cultural realia of many cities of the world are reflected in his works, Vilnius remains the principal city in the poet’s life. The author notes that Vilnius is one of the main themes of Venclova’s creation; the major moments of the formation of the poet’s personality are also related to Vilnius. The dialogue – letters “Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma” [On Vilnius as a Form of Spiritual Life] co-published with Miłosz in 1978 is widely discussed. Despite the differences in attitude, both poets are concerned with Vilnius architecture, culture and the fate of the city which is here called the city of an eternal dialogue by Venclova. The author chronologically describes the interest of Venclova in Vilnius: from study years when he became interested in architecture to his late poems and publicist texts. The analysis of Venclova’s “Odė miestui” [The City Ode] published in 1975 notes that only in his late poems Vilnius becomes a city, in which one can normally live; it becomes open to the flow of history, even kind of an ideal home. The analysis of Venclova’ publicist texts points out that he mainly claimed not to have felt nostalgia. However, in one interview he admitted that there might be some nostalgia, yet it is very complex: from common to metaphysical. The author draws a conclusion that Vilnius became a European city in the post-Soviet period, and Venclova became one of its citizens who do honour to it.