Apie dialogą

LTRecenzijoje aptariama Mintauto Gutausko monografija „Dialogo erdvė. Fenomenologinis požiūris“ (2010). Nagrinėdama šią monografiją, recenzijos autorė kelia klausimą, kaip galima apibrėžti numanomą įvairių dialogo formų esmę ir kokia prasme fenomenologinis požiūris leidžia apie ją kalbėti. Taip pat svarsto, ką dialogo sampratai duoda fenomenologinė prieiga, kokie dialogo aspektai patenka į jos akiratį, o kokie lieka neaptarti, ir svarbiausia – kaip monografijos autoriui pavyko įgyvendinti knygos sumanymą – išanalizuoti dialogą fenomenologinėje perspektyvoje. Fenomenologija orientuoja į dialogo patirties, dialogo vyksmo aprašymą, todėl fenomenologinė prieiga prie dialogo neapsiriboja technine dialogo puse. Fenomenologinis požiūris kreipia į dialogo sąlygų, pagrindų ir vyksmo aprašymą, tačiau neužima pozicijos, iš kurios būtų siūloma autorinė dialogo interpretacija arba gairės dialogo plėtotei. Gutauskas knygoje nuosekliai išpildo fenomenologinę prieigą prie dialogo, jis nemėgina siūlyti savo dialogo interpretacijos, nors labai intensyviai remiasi savo patirtimi, ją aprašo ir reflektuoja. Aptardama Gutausko monografiją autorė pažymi, kad pačią jos struktūrą lemia dialogo problemos konfigūracija jau fenomenologinės tradicijos viduje. Gutausko knyga aktuali ne tik tuo, kad čia pirmą kartą lietuvių kalba taip išsamiai ir kompetentingai iš fenomenologinės perspektyvos analizuojamas dialogo fenomenas, bet ir tuo, kad joje galima atpažinti dialoginio filosofo gyvenimo pėdsakus, reflektuotus ir įsisąmonintus.

ENThe review discusses the monograph “Dialogo erdvė. Fenomenologinis požiūris” [Space of Dialogue: Phenomenological Approach] by Mintautas Gutauskas (2010). The reviewer puts a question how the implicit essence of various forms of dialogue could be defined and in what sense the phenomenological approach views it. The author also considers what this approach gives to the concept of dialogue, what aspects of dialogue fall within its scope and what aspects remain untouched and, most important, how the author of the monograph managed to realise the idea of the book, i.e. to analyse dialogue from the phenomenological perspective. Phenomenology orientates to the description of dialogue experience and dialogue process; therefore, the phenomenological approach to dialogue does not limit to the technical aspect of dialogue. The phenomenological approach directs towards the description of dialogue conditions, fundamentals and process; however, it does not take a position that suggests the author’s dialogue interpretation or the guidelines for dialogue development. In his book Gutauskas consistently realises the phenomenological approach to dialogue; he does not attempt to suggest his dialogue interpretation, although he very intensively refers to his experience, describes and reflects it. When discussing the monograph, the reviewer notes that its structure is determined by the configuration of the dialogue problem within the phenomenological tradition. The relevance of the monograph lies not only in the fact that it is the first exhaustive and competent analysis of the phenomenon of dialogue from the phenomenological perspective in Lithuanian, but also in the fact that you may recognise the reflected and realised traces of the philosopher’s dialogue life.