Lietuvių kultūros istorija kaip bendruomenės sąmoningumo dirbtuvė
LTVytautas Kavolis lietuvių kultūros istoriją įsivaizdavo kaip skirtingus mokslus jungian-čią ir jiems kontekstą teikiančią discipliną, kuri gali išjudinti akademinės bendruomenės intelektualinę energiją, perimti dalį viso Lietuvos intelektualinio gyvenimo iniciatyvos. Metodologiškai atnaujintai kultūros istorijai, jo manymu, turėtų priklausyti ne tik ypatingas akademinis, bet ir socialinis vaidmuo. [...] Kultūros istorijos sureikšminimą greičiausiai lėmė Kavolio egzistencinė pozicija ir jo turėtas kultūros tyrimų, kaip dabartinės bendruomenės gyvenimui reikšmingų simbolinių formų rekonstravimo, supratimas. Jam atrodė svarbus nepriklausomo žmogaus įsišaknijimas savo bendruomenės praeityje: žemėje namų netekęs XX amžiaus žmogus turi atrasti savo vietą istorijoje – "susikurti savo priklausomybės istorijai sąmonę". Kultūros istorija iškeliama kaip reikšmių ir vaizdinių šaltinis, iš kurio individas ir bendruomenė gali semtis medžiagos savo tapatybės rėmams užpildyti. Kultūros istoriją Kavolis taip pat suprato kaip dirbtuvę ar laboratoriją, kurioje brandinamas žmogaus ir bendruomenės sąmoningumas. Taigi kultūros istoriją jis laikė svarbia Lietuvos visuomenės intelektualinio savarankiškumo ir kūrybingumo sąlyga. Kad galėtų savo socialinį vaidmenį atlikti lietuvių kultūros istorijos tyrimai, Kavolio nuomone, turi būti metodologiškai atnaujinti. Jis pats stengėsi sukurti "naują kultūros istoriją" ir kitiems aiškino tokios istorijos rašymo principus. Kultūros raidą, Kavolio teigimu, istorikas turi tirti kaip nesibaigiantį sąmoningumo kaitos vyksmą, kaip nuolatinį simbolinių formų rekonstravimą, ir pats būti aktyvus šio proceso dalyvis. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Kultūros istorija; Simbolines formos; Simbolinės formos; Vytautas Kavolis; History of culture; Symbolic forms; Vytautas Kavolis.
ENVytautas Kavolis envisaged the history of Lithuanian culture as a discipline that links different fields of knowledge and provides a context for them; a discipline that is capable of stirring the intellectual energy of the academic community and assuming part of the initiative of Lithuania’s entire intellectual life. In his view, methodologically renewed history of culture should undertake not only a special academic role but also a social role. From 1989 to 1996, Kavolis expounded these ideas to Lithuanian scholars and politicians involved in culture and education. With his research, lectures and academic papers he became personally engaged in modern history of Lithuanian culture. The history of Lithuanian culture was Kavolis’ path towards making an impact on the reality of the regenerating Lithuanian society and participation in the creation of Lithuanian society and culture. Attaching importance to the history of culture was most likely determined by Kavolis’ existential standpoint and his understanding of cultural research as a reconstruction of symbolic forms significant to the life of the existing community. Important to him was the rooting of the independent human in the past of the community: the twentieth-century human, who has lost his home on earth, must find his place in history, that is, "create the awareness of his belonging to history". The history of culture is highlighted as a source of meanings and images from which the individual and the community can draw material to fill the framework of their identity.Kavolis also perceived the history of culture as a workshop or a laboratory in which the awareness of the human and the community is matured. Thus he considered the history of culture an important condition for the intellectual independence and creativity of Lithuanian society. Kavolis maintained that in order to carry out its social role, research into the history of Lithuanian culture must be methodologically updated. He attempted to create "a new history of culture" himself, and explained the principles of writing such a history to others. According to Kavolis, a historian should research the evolution of culture as a never-ending process of the change in consciousness, as a permanent reconstruction of symbolic forms, and be an active participant in this process. [From the publication]
