Das Baltikum - die Nahtstelle zwischen have- und be- Languages?

LTStraipsnyje nagrinėjama lietuvių ir latvių kalbų situacija „haben“ ir „be“ kalbų kontekste. Pažymima, kad pagal tokią kalbų klasifikaciją vienos kalbos turėjimui ir priklausomybei žymėti vartoja „haben“, kitos – „be“. Teigiama, kad semantiškai lietuvių kalbos „turėti“, kaip ir latvių „turēt” įsikomponuoja į indogermanišką grupę su “haben” veiksmažodžiais. Teigiama, kad šiose kalbose vietoj veikiančio asmens perspektyvos protegavimo „haben“ veiksmažodžiu, kaip yra vardininko – galininko kalbose, akcentuojama vieta, taigi naudojama tam tikra lokacijos schema. Autorės nuomone, dar tyrinėtina, ar tai galioja latvių kalbai. Pažymima, kad yra kitų galimybių išreiškti posesyvumui, pavyzdžiui, posesyvios dalykų padėties reprezentacija būdvardžiu. Autorė tyrinėja evangelijų tekstus ieškodama posesyvumo kalbinės raiškos. Analizės rezultatas rodo, kad esama atributyvinės posesyvumo išraiškos, tai tinka daugeliui abiejų kalbų konstrukcijų su kilmininku. Daroma išvada, kad latvių ir lietuvių kalbų kaip „be“ ir „have“ kalbų išskyrimas gali būti pagrįstas tik turint galvoje posesyvines konstrukcijas, reiškiančias nusavinamą turėjimą. Šie posesyviniai tipai, sudarantys didžiąją dalį kasdien vartojamos posesyvinės kalbinės medžiagos, rodo, kad kalbama apie dabartinėje kalboje generalizuotus variantus. Konstatuojama, kad lietuvių ir latvių kalbos priešprieša pagrįsta tik tais „haben“ veiksmažodžio atvejais, kuriuose posesyvinis santykis fokusuojasi į posesyvą, o ne posesorių.

ENThe paper analyses the situation of Lithuanian and Latvian languages in the context of haben and be languages. According to this language classification, some languages use haben for marking possession and dependency, whereas other languages use be. Semantically Lithuanian turėti [to have], like Latvian turēt, falls into the Indo-German group with verbs haben. In these languages, instead of protection of the acting persons’ perspective by the verb haben, like in nominative-accusative languages, a place is stressed, thus a certain location scheme is used. The author doubts whether the same is true about the Latvian language. She notes that there are other possibilities to express possession, e.g. representation of possessive state of things by an adjective. The author examines Gospel texts searching for the linguistic expression of possession. The analysis result shows that there is an attributive possession expression, which is typical of many genitive constructions of both languages. The author concludes that distinguishing Latvian and Lithuanian as be and have languages might be substantiated only through possessive constructions, meaning alienable possession. These possessive types that constitute the majority of possessive linguistic material used every day show that the variants generalised in modern language are discussed. The opposition of Lithuanian and Latvian languages is stated to be grounded only on those instances of the verb haben in which the possessive relationship is focused on possession rather than possessor.