Antikinių dramų pastatymai Lietuvoje
LTStraipsnyje siekiama aptarti Lietuvos režisierių pagal antikines dramas ir jų perdirbinius sukurtus spektaklius. Daugiau dėmesio skiriama scenografijos, režisūros, aktorių vaidybos, teksto interpretacijos problemoms. Straipsnyje remiamasi įvairių teatro kritikų atsiliepimais spaudoje, spektaklių nuotraukų, programėlių, anonsų informacija. Apžvelgus antikinių tragedijų pastatymus Lietuvoje nuo 1939 iki 2002 m. teigiama, kad antikinės dramos lietuvių režisieriams niekada nebuvo artimos savo dvasia tiek, kad būtų pavykę visapusiškai atskleisti graikų tragedijos grožį. Visi režisieriai linko į estetinius spektaklio formos ieškojimus, skirdami mažiau dėmesio originalo teksto interpretacijai. Ypač ryškus antikinės dramos sumoderninimas vėlyvuosiuose darbuose (L. M. Zaikausko, O. Koršunovo). Juose graikų tragedijos tekstas yra tik siužeto šablonas, per kurį atskleidžiamos šių dienų realijos (moterų emancipacija, politiko karikatūra). Spektaklių scenografija keitėsi nuo realistinio (B. Dauguviečio) ir statiško (J. Miltinio) antikinio teatro atvaizdavimo iki modernaus (L. M. Zaikausko), plastiško (R. Tumino) su ryškiais šiuolaikinių realijų atspindžiais (O. Koršunovo). Dauguma režisierių linko į vienpusiško, idealizuoto charakterio kūrimą (B. Dauguvietis, J. Miltinis, I. Kriauzaitė, B. Marcinkevičiūtė), melodramatiškumą (I. Kriauzaitė, L. M. Zaikauskas) arba tragikomediją (R. Tuminas). Lietuvių režisieriai, pasinaudodami antikinių tragedijų tekstais, sukūrė savitą, idealizuotą ir psichologizuotą, vienišo, santūraus, priklausančio nuo likimo, šiuolaikinio žmogaus paveikslą.
ENThe paper aims to discuss performances staged by Lithuanian directors according to ancient dramas and their adaptations. It mainly focuses on the problems of scenography, direction, acting, and text interpretation. The paper refers to the commentaries of theatre critics in the press, as well as information of performance pictures, programmes and trailers. Having overviewed the staging of ancient tragedies in Lithuania from 1939 to 2002, the paper claims that ancient dramas have never been close in their spirit to Lithuanian directors so that they could succeed in fully revealing the beauty of the Greek tragedy. All directors focused more on the aesthetic quest for the form of the performance rather than on the interpretation of the original text. Modernisation of ancient dramas is particularly evident in later works (L. M. Zaikauskas, O. Koršunovas). The text of the Greek tragedy is only a template of the plot, used to reveal current realia (women’s emancipation, politician’s caricature). Scenography changed from realistic (B. Dauguvietis) and static (J. Miltinis) depiction of the ancient theatre to modern (L. M. Zaikauskas), plastic (R. Tuminas) and containing evident reflections of contemporary realia (O. Koršunovas). Most directors tend to create a single-sided and idealised character (B. Dauguvietis, J. Miltinis, I. Kriauzaitė, B. Marcinkevičiūtė), melodrama (I. Kriauzaitė, L. M. Zaikauskas) or tragicomedy (R. Tuminas). Lithuanian directors used the texts of ancient tragedies and created an original, idealised and psychologised picture of a lonely, reserved, fate-dependent contemporary person.
