Režisierius Henrikas Vancevičius

LTRežisieriaus Henriko Vancevičiaus laikas teatre, ištikimų jo bendražygių vadinamas epocha, truko ilgai – apie tris dešimtmečius. Laikas galbūt keitėsi greičiau nei H. Vancevičiaus teatras, tačiau režisierius visada liko ištikimas GITIS 'e įdiegtiems idealams. Jis buvo aktorinio psichologinio teatro meistras, puikiai išmanė to teatro niuansus ir gerai jautėsi lakoniško realizmo aplinkoje. Ši knyga, skirta režisieriaus jubiliejui (80-mečiui) – to laiko liudijimas. Atrinktos reikšmingiausių ir geriausiai charakterizuojančių H. Vancevičiaus kūrybą spektaklių recenzijos yra kaip praėjusio laiko dokumentai, ne tik leidžiantys susidaryti įspūdį apie tuometinį teatrą, bet ir atspindintys vertinimo kriterijus, kuriuos, be abejo, kaip ir paties teatro kūrybą, lėmė ne vien meniniai veiksniai. Ideologijos gniaužtai, įpareigojantis teatro ir ypač Valstybinio akademinio dramos teatro statusas saistė ir kuriančiųjų, ir vertinančiųjų – o jų padėtys taip pat buvo nelygiavertės – laisvę. Drauge su režisieriumi dirbusių ir sutikusių pasidalyti prisiminimais teatro žmonių mintys nepretenduoja į kritinį vertinimą iš šiandienos pozicijų. Tai tarsi žvilgsnis iš vidaus į Henriko Vancevičiaus teatrą, kuris buvo neatsiejama ir jų kūrybinės biografijos dalis. Į šią knygą taip pat sudėta ir kita archyvinė medžiaga – straipsniai, režisieriaus pasakojimas apie save ir kartu buvusius žmones, nuotraukos iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus bei asmeninių archyvų.Reikšminiai žodžiai: Lietuvos teatro istorija; Režisierius Henrikas Vancevičius; Teatras, režisūra, sovietmetis; Director Henrikas Vancevičius; History of Lithuanian theatre; Theatre, Theatre directing, Soviet period.

ENThe time of director Henrikas Vancevičius spent in theatre, also called an epoch by his loyal comrades, lasted long – about three decades. Time perhaps changed faster than the theatre of Vancevičius, yet he always remained faithful to the ideals instilled in the Russian Academy of Theatre Arts (GITIS). He was the master of artistic psychological theatre; he perfectly knew the nuances of that theatre and felt well in the environment of laconic realism. This book, dedicated to the 80th anniversary of the director, is the testimony of that period. The selected reviews of performances that are most significant and best characterise the creation of Vancevičius are like the documents of the past time, which not only allow creating an impression about the then theatre, but also reflect evaluation criteria which, like the entire activities of the theatre, were determined not solely by artistic factors. The grip of ideology and the binding status of the theatre and particularly the State Academic Drama Theatre tied the freedom of both the creators and the evaluators – and their statuses were not equal either. The thoughts of theatre people who worked together with the director and agreed to share their recollections do not ask for a critical evaluation from the present-day perspective. They are as if an internal glimpse at the theatre of Henrikas Vancevičius who was also an integral part of their creative biographies. The book also contains another archival material: articles, the director’s story about himself and other people, photographs from the Lithuanian Theatre, Music and Cinema Museum as well as private archives.