Праславянский язык и его место в западнобалтийском диалектном континууме

LTStudijoje analizuojama slavų prokalbė ir jos vieta Vakarų baltų dialektų kontinuume. Autorius teigia, kad prūsų- slavų ekskliuzyvinės izoleksemos, neturinčios atitikmenų rytų baltų kalbose, gali būti išskirtos į dvi grupes: divergentines inovacijas, konvergentines inovacijas ir archaizmus. Teigiama, kad prūsų- slavų divergentinės inovacijos liudija apie pirminę vakarų baltų kalbinę būklę ir nusako sąlygišką jos atsiradimo laiką. Prūsų – slavų konvergentinės inovacijos liudija kalbinę būklę, pakeitusią pradinę, ir nurodo sąlygišką erdvę, kurioje jos formavosi. Pagrindinė darbo dalis ir skirta divergentinių bei konvergentinių inovacijų analizei bei apibendrinimui. Autorius teigia, kad iš 18 vakarų baltų divergentinių inovacijų 13 turi atitikmenis rytų baltų kalbose. Iš 13 porų 10 pasirodo patikimos pagal visus rodmenis. Autorius teigia, nustatant konvergentinių inovacijų patikimumą, reikia kitokio požiūrio – tenka įrodyti formalią semantinę prūsų ir slavų kalbų leksemų tapatybę, esant būtinai sąlygai, kad jos tiksliai atitinka trečios kaimyninės kalbos leksemą. Konstatuojama, kad iš 33 šios grupės porų 28 poros šį reikalavimą visiškai atitinka, likusios 5 poros atitinka iš dalies. Autorius daro išvadą, kad divergentinių ir konvergentinių inovacijų analizė parodė, kad rasta 30 maksimaliai patikimų porų, iš kurių – 15 gramatinių porų, kurių patikimumas dar didesnis. Ši medžiaga, autoriaus požiūriu, yra pakankama, kad būtų pagrįstas slavų prokalbės įėjimas į vakarų baltų kalbų kontinuumą.

ENThe study analyses the Slavic protolanguage and its place in the continuum of western Baltic dialects. The author claims the exclusive isolexemes of Prussian-Slavic languages, which do not have equivalents in eastern Baltic languages, can be divided into two groups: divergent innovations, convergent innovations and archaisms. The author claims that Prussian-Slavic divergent innovations testify the primary linguistic state of western Balts and defines the time of its emergence. Prussian-Slavic convergent innovations testify about the linguistic state which replaced the primary state and indicate the area where it formed. The main part of the work is dedicated to the analysis and summary of divergent and convergent innovations. The author claims that 13 out of 18 divergent innovations of western Balts have equivalents in Eastern Baltic languages. 10 innovations out of the above 13 seem to be reliable pursuant to all readings. The author claims that when defining the reliability of convergent innovations, a different attitude is required, i.e. the formal semantic sameness of Prussian and Slavic lexemes must be proved under a necessary condition that they precisely correspond to the lexeme of the third neighbouring language. The author states that 28 pairs out of 33 pairs of this group meet this requirement. The remaining 5 partially meet the requirement. The author concludes that the analysis of divergent and convergent innovations has revealed that 30 totally reliable pairs have been identified. The author believes that this material is sufficient enough to justify the entry of the Slavic protolanguage into the continuum of western Baltic languages.