From the implementation of the Tridentine reform to "the enlightened age": challenges faced by the catholic church in the Grand Duchy of Lithuania in the eighteenth century
LTNeseni „Kontrreformacijos“ arba „Katalikiškosios reformos“ tyrimai atskleidžia, kad Tridento reformos įgyvendinimas buvo ilgas procesas, daugelyje Europos valstybių užsitęsęs iki XVIII a. pabaigos. XVIII a. viduryje Prancūzijoje jau buvo regima „ilgai trukusios kontrreformacijos pabaiga“, bet Rytų ir Vidurio Europoje apie tai dar negalvota. Ten laukė nemažai darbo. Vengrijoje, iš Osmanų atkovojus centrinę šalies dalį, reikėjo iš naujo atkurti visiškai suardytą parapijų tinklą. Transilvanijoje abiejų apeigų Katalikų Bažnyčios susidūrė su protestantų bei stačiatikių pasipriešinimu. Panašiai po Šiaurės karo klostėsi ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK). Katalikybės plėtra LDK ypač rūpinosi jėzuitai, misionieriai, dominikonai, bazilijonai, o žydaičių atžvilgiu - ir marijavitės. Vyskupijų tinklas, lyginant su Lenkija, LDK buvo žymiai menkesnis. Lotynų apeigų Vilniaus vyskupai dėjo daug pastangų kurdami parapijas bei stiprindami savo valdžią vienuolijų atžvilgiu. Ilgai (1762-1794 m.) ganytojavęs Ignotas Masalskis iš esmės neatsisakė potridentinio reformos pobūdžio, tik jį modifikavo. Masalskio politiką pravartu nagrinėti platesniu „apšviestosios katalikybės“ arba „katalikiškosios Apšvietos“ kontekstu. Dažnai tradicinių katalikiškų tikslų buvo siekiama pasitelkus Apšvietos epochos retoriką, nors kartais ir Bažnyčios resursai buvo pasitelkiami siekiant Apšvietai išties būdingų tikslų. Paskutiniaisiais Masalskio ganytojavimo metais daugeliui Lietuvos dvasininkų „Apšvietos amžiaus“ keliami pavojai Bažnyčiai atrodė didesni nei jo teikiamos galimybės.
ENRecent research of the Counter-Reformation or Catholic Reformation has revealed that the implementation of reforms of the Council of Trent was a durable process, which many European countries experienced up to the end of the 18th century. France was already approaching the end of the long-lasting Counter-Reformation at the end of the 18th century, however, Eastern and Central Europe could not even think about it. This region had much work to do. Having regained the central part of the country from Ottomans, Hungary had to newly recover its totally destroyed network of parishes. In Transylvania, the both Catholic churches faced the opposition of protestants and orthodox. The same situation faced the Grand Duchy of Lithuania after the Great Northern War. The spread of Catholicism in the Grand Duchy of Lithuania was greatly fostered by Jesuits, missionaries, Dominicans, Basilian monks, and in case of Jews – mariavites. The network of dioceses in the Grand Duchy of Lithuania was considerably smaller if compared to that of Poland. Vilnius bishops put much effort to establish parishes and enhance their power with regard to the monkhood. Long-term pastor Ignotas Masalskis (1762–1794) did not totally refuse the reforms after the Council of Trent yet he modified them. Masalskis’ policy should be analysed in a wider context of “enlightened Catholicism” or “catholic Enlightenment”. Usually traditional catholic aims were sought through Enlightenment rhetoric, although sometimes resources of the Church were used in order to achieve the aims of the Enlightenment. During the last year of Masalskis’ service as pastor the majority of Lithuanian pastors believed that perils of the Enlightenment epoch to the Church are greater than opportunities it provides.
