Formos ieškojimai šiuolaikinėje prozoje: Peterio Bichselio ir Jaroslavo Melniko kūrybos paralelės

LTŠiame straipsnyje siekiama sugretinti du skirtingus autorius: šveicarų rašytoją Peterį Bichselį ir lietuvių Jaroslavą Melniką. Kas gali būti bendro tarp prozininkų, kurie pradėjo rašyti skirtingu metu, yra skirtingo amžiaus, priklauso skirtingoms kultūrinėms tradicijoms? Kokių tipologinių jungčių tarp šių, anaiptol ne garsiausių, vienos ir kitos tautos autorių kūrybos galima atrasti? Šiuo tyrimu nė nebandoma vieno autoriaus „pritempti“ prie kito, parodyti jų netikėtą panašumą. Tačiau yra jungtis, kuri provokuoja ir verčia bent jau kalbėti apie paraleles: abu autoriai kuria vadinamąją trumpąją prozą, abu yra rašantys „kitaip“ nei diktuotų literatūrinės konvencijos, žanriniai skaitytojų lūkesčiai. Šios analizės tikslas: išsiaiškinti, koks yra abiejų autorių „kitoniškumas“, kaip šveicarų ir lietuvių rašytojas įveikia tradiciją, kokie formos ieškojimai jiems būdingi. Rašyti apie trumpąją prozą labiausiai paskatino šio priešžanrio marginalumas lietuvių literatūros istorijoje, – pirmiausia yra pastebimi kitų žanrų kūriniai, o trumpoji proza lieka tarsi nuošalyje, Lietuvoje kol kas nėra jokios nusistovėjusios trumposios prozos žanrų įvardijimo tradicijos, todėl atkreipiamas dėmesys į šiuolaikinius literatūros žanrų tyrinėjimus Vakaruose. Lyginant šveicarų ir lietuvių autorius pasitelkiama komparatyvistinė analizė, aptariant skaitytojų lūkesčių horizontus remiamasi Hanso Roberto Jausso suformuluotais recepcijos teorijos teiginiais. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Fragmentas; Jaroslavas Melnikas; Literatūra; Literatūra: recepcijos teorija; Peter Bichsel; Trumpoji proza; Šveicarų literatūra; Fragnent; Jaroslavas Melnikas; Lithuanian literature; Peter Bichsel; Reception theory; Short prose; Swiss literature.

ENThis article explores the short prose of the Swiss writer Peter Bichsel and the Lithuanian writer Jarsolavas Melnikas, both of whose texts are difficult to define in terms of genre because they do not correspond to the usual canons. A comparison of these writers reveals that, while they depart from tradition in different ways, their short prose has some common features: short length, trivial content, a refusal to seek the truth, the lack of a consistent narrator, and signs of irony and the absurd. Bichsel places more emphasis on the limits of communication and the routine nature of human relations, which he expresses through broken narration in which it is the silences and pauses that are most important. Melnikas exposes the limits of people’s thinking and the impossibility of knowing the world; the dead ends of deliberations are marked by numerous questions, and he often includes philosophical anecdotes. As different as these authors might be, they both try to liberate themselves from literary convention: their short prose works bear witness to the flexibility of genre in contemporary literature. This kind of short prose is not so much a demonstration of new canonical genres as simply a search for new forms. These "unusual" texts help us understand that the insights of contemporary scholars are as useful for analyzing literature - a dynamic system whose imprecision and fragmentation make it unpredictable - as other complex structures. [From the publication]