Adomo Jakšto figūra Alfonso Nykos-Niliūno dienoraštyje: tarp estetinės ortodoksijos ir modernizmo

LTAleksandaras Dambrauskas-Jakštas (1860–1938) ir Alfonsas Nyka-Niliūnas (g. 1919) reiškėsi kaip principingi vertintojai, intelektualiniai lyderiai, kurių sprendimai tam tikru literatūros raidos laikotarpiu buvo įtakingiausi (Jakšto poleminės recenzijos tarsi apibendrina tautinio atgimimo epochą iki maždaug 1925 metų, Nykos-Niliūno kritiniai straipsniai atspindėjo pokarinio „dypukų“ stovyklų Vokietijoje penkmečio kultūrinį apogėjų). Adomas Jakštas ir Alfonsas Nyka-Niliūnas – skirtingų epochų poetai ir literatūros kritikai, niekada neturėję galimybės gyvai pasiginčyti. Nyka-Niliūnas, savo „Dienraščio fragmentuose“ negailestingai nuvainikavęs daugelį pripažintų klasikų, Jakštui gerokai atlaidesnis: jo autoritetas veikė ankstyviausioje estetinio skonio formavimo(si) stadijoje, jo poezija įrašyta atmintyje ir nebematuojama meninės vertės kriterijais. Ir vėliau, Nykai-Niliūnui renkantis poleminę laikyseną provincialėjančios išeivijos literatūros bei konformistinės kritikos atžvilgiu prisimenama aštri ir kompromisų nepripažįstanti, racionali ir tuo pat metu metafizinė Jakšto logika. Nyka-Niliūnas kviečia mokytis iš Jakšto-vertintojo, nors su jo išvadomis dažniausiai nesutinka. Estetinei ortodoksijai, kadaise patraukusiai Aistį ir Radauską, jis lieka atsparus. Kita vertus, Jakštas, reflektuojamas modernistinio poeto, ir pats įgyja modernisto bruožų. Tai neišvengiama, žinant, kaip svarbu Nykai-Niliūnui atrasti savitą modus vivendi su griežtai reglamentuota Jakšto estetika.

ENThis article emphasizes the contacts and interactions between the aesthetical positions of Adomas Jakštas (1860-1938) and Alfonsas Nyka-Niliūnas (b. 1919), according to Nyka-Niliūnas' Fragments of the Diary. An innovative poet and disturber of stagnation who was active in postwar Lithuanian exile culture, NykaNiliūnas seems to be benevolent and compliant to Jakštas, who is acknowledged as a classical author of poetry and criticism. Quotations of his poetry periodically arousing in Nyka-Niliūnas' memory awaken nostalgia of the lost childhood. The modernist poet is impressed by the radicalism of Jakštas' critique and by the consistency of his methods, though Jakštas' ideology proved to be retrograde. Both writers belong to the paradigm of Christian aesthetics, though the worldview of Nyka-Niliūnas seems to be transformed by negative theology. Both are conservative and devoted to the style of the specific epoch. They especially value the unique epoch of the "golden age". For Jakštas that is the age of Maironis and national revival, and Nyka-Niliūnas finds his own "paradise lost" in the times of the interwar Western modernism. As a literary reviewer Nyka-Niliūnas often imitates the rhetoric of Jakštas, emphasizes the importance of logical arguments though his conclusions are opposite to the orthodox conservatism, which was maintained by Jakštas. [text from author]