Tapybos kūrinių išsaugojimo ir restauravimo tendencijos Vilniaus krašte XIX a. antroje pusėje - XX a. padžioje

LTPo 1863 m. sukilimo pralaimėjimo Katalikų Bažnyčiai ir tikėjimui Lietuvoje susiklostė nepalanki situacija, kai buvo uždaromos bažnyčios ir vienuolynai, o ten buvę meno kūriniai sunaikinti, sunyko arba buvo perkelti į kitas bažnyčias (yra žinoma, kad labiausiai meno kūriniai pažeidžiami perkėlimų metu). Tačiau senovės paminklų tyrinėjimo ir išsaugojimo tendencijos tęsėsi, nepaisant vyraujančių nepalankių sąlygų. Po Vilniaus universiteto uždarymo 1832 m. restauravimo metodai, taip pat etinės ir estetinės restauravimo sampratos pasikeitė. Pastebima paveikslų pagal autorinę kompoziciją vaizdinės pusės užtapymų tendencija, taip sukuriant paveikslų atnaujinimo įspūdį, o paveikslų autorinių pagrindų restauravimas įgavo sunkiai paaiškinamus, netgi drastiškus technologinius metodus, nes autorinės drobės pritvirtinimas priklijuojant stipriais gyvulinės kilmės klijais prie kitų kietesnių pagrindų iššaukia deformacijas, nuo ko vėliau atsirandantys vaizdinės pusės pažeidimai yra sunkiai pašalinami net ir dabartiniais laikais. Nors nuo 1866 iki 1915 m. gyvavo Vilniaus piešimo mokykla, tačiau tai buvo daugiau techninio piešimo ir tapybos mokykla, o šią mokyklą baigę mokiniai arba dirbdavo smulkius meninius darbus, arba nepasilikę Lietuvoje ir pratęsę studijas Rusijoje ar Europoje tapo modernistinio meno atstovais. Pasitaikantys atskiri Vilniaus piešimo mokyklos mokinių atlikti paveikslų restauravimo pavyzdžiai atskleidžia pasikeitusį požiūrį į senus meno kūrinius, kurie, praradę sakralų ryšį su tikinčiaisiais, deja, tampa tik bažnyčių vidaus ir išorės interjerus puošiančiais objektais.Reikšminiai žodžiai: Paminklų koncervavimo ir restauravimo istorija; Paveikslų konservavimas; Paveikslų restauravimas; Tapybos restauravimas; Vilniaus kraštas; 19 amžius; 20 amžius; Conservation of paintings; Restoration of paintings; The history of restoration and conservation of the monuments; The second half of the XIXth cent. - begining of the XXth cent; Vilnius region.

ENAfter the defeat of the uprising in 1863, there was an unfavorable situation for the Catholic Church and faith in Lithuania, when the churches and monasteries were being closed and the works of art were being destroyed, ruined or relocated to other churches. Works of art are at their most vulnerable condition during relocation because they were moved to locations unsuitable for them. The paintings were also reorganized without regard to the formatting of authors, restored by amateur painters, or placed in various premises unsuitable for storing art works. Having examined the information about the restoration of paintings in the region of Vilnius from 1863 to 1918, it is possible to assert that after the closure of Vilnius University in 1832, the methods of restoration as well as the ethical and aesthetic perceptions of restoration changed. The tendency of over-painting on the front side according to the original composition is noticeable, creating the impression of the renewal of painting, while drastic technological methods are applied for restoring original painting supports. Although the Vilnius Drawing School existed from 1866 to 1915, it was more a school for technical drawing and painting. The particular examples of painting restoration performed by students of the Vilnius Drawing School reveal the altered attitude towards old works of art, which unfortunately have become only the objects of churches' interior and exterior decoration after the loss of sacral connection with the believers. [text from author]