Tiesioginis imperatyvių teisės normų taikymas

LTTiesioginio taikymo normos yra vienas iš institutų, ribojančių kolizinių normų veikimą, nes jos taikomos neatsižvelgiant į kolizinių normų nurodomą teisę. Tokios normos negali būti tapatinamos su imperatyviomis normomis, kurių imperatyvumas pasireiškia tik jų reguliavimo būdu. Todėl šios dvi skirtingos teisės normų grupės aiškumo ir atribojimo tikslais vadintinos skirtingai. Sprendžiant taikytinos teisės problemą aktualios ne tik teismo valstybės, bet ir užsienio valstybės tiesioginio taikymo normos. Straipsnyje analizuojami tiesioginio teisės normų taikymo teoriniai pagrindai bei apimtis. Tiesioginio taikymo normos atribojamos nuo kitų kolizinės teisės specifinių normų, turinčių panašius tikslus. Analizuojamas tiesioginio taikymo normų santykis su viešosios tvarkos išlyga, su vienašalėmis kolizinėmis normomis ir normomis, draudžiančiomis apeiti įstatymus. Galimybė teisės normas taikyti tiesiogiai Lietuvos tarptautinėje privatinėje teisėje iš esmės pirmą kartą įtvirtinta naujajame 2000 m. Civiliniame kodekse. Atitinkamos Kodekso normos panašios į 1980 m. Romos konvencijos normas. Toks panašumas yra neatsitiktinis, nes Lietuva siekia suderinti savo kolizinę teisę, ypač sutartinėms prievolėms taikytinos teisės nustatymo reglamentavimą, su atitinkamu reguliavimu, įtvirtintu Europos Sąjungos valstybių teisės sistemoje. Todėl straipsnyje analizuojamos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso atitinkamos normos lyginant jas su Romos konvencijoje esančiomis. Civilinio kodekso normos, perimtos iš Romos konvencijos, aiškinamos atsižvelgiant į pastarosios komentarus. Tačiau taip pat konstatuojami ir nagrinėjami dideli šių aktų tiesioginio taikymo normų reglamentavimo skirtumai. Straipsnyje aptariama specifinė tiesioginio taikymo normų padėtis, kai ginčas sprendžiamas ne nacionaliniame teisme, o komerciniame arbitraže. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Civilinis kodeksas; Imperatyvi norma; Kolozinė norma; Romos konvencija; Tarptautinė privatinė teisė; Tiesioginio taikymo normos; Tiesioginis normos taikymas; Civil code; Full-conflicts-mandatory rules; International private law; Lithuania; Mandatory rules; Rome Convention; Rules of immediate application.

EN“Rules of immediate application” or “Full-conflicts-mandatory rules” are one of the institutions restraining effect of conflict rules. “Rules of immediate application” are applied irrespectively of the law indicated by conflict rules. These rules should not be identified as mandatory rules, which imperativeness does not indicate a necessity of direct application. Therefore, for the sake of clarity and dissociation, these two types of rules should have different names. When determining applicable law, foreign rules of immediate application must be considered as well as forum rules of immediate application. This article provides a classification of mandatory rules, their theoretical background and extent of their direct application. Institution of rules of immediate application is dissociated from other rules that have similar purposes. Namely, the article analyses relations of the rules of immediate application with the public policy, evasion of the law and unilateral conflict rules. A possibility of immediate application of rules in positive conflict law of Lithuania was initially introduced in the new Civil Code of the Republic of Lithuania passed in 2000. Respective rules of the Code are similar to those of 1980 Rome Convention on the Law Applicable to Contractual Obligations. The similarity is not accidental. Lithuania aims to approximate its conflict law, especially concerning law applicable to contractual obligations, with rules established in the legal systems of the European Union countries. Thus respective rules of the Civil Code are construed according to commentaries of the above Rome Convention. Nevertheless, the article points out and analyses a number of essential differences between the regulation of the Civil Code and that of the Rome Convention. [From the publication]