Kaunas et Vilnius vues par les soldats de Napoléon

LTStraipsnyje pristatomi Kaunas ir Vilnius Napoleono armijos karių akimis. Didžioji Napoleono armija per Nemuną kėlėsi ties Kaunu ir pagal pirminį sumanymą kaip tik čia turėjo susiremti su carinės Rusijos kariuomene, tačiau šioji traukėsi ir į mūšį nestojo. Kauną Napoleono kariuomenė rado jau nusiaubtą ir apiplėštą atsitraukiančios carinės kariuomenės. Kita vertus, Kaunas buvo tik tarpinė stotelė judant gilyn į Rusijos teritoriją. Pats Napoleonas čia praleido keletą dienų daugiausia stebėdamas kaip vyksta kariuomenės kėlimosi darbai. Remiantis analizuotais šaltiniais matyti, kad Kaunas kaip miestas Napoleono kariams stipriai neįstrigo, bet jau minima tai, kad miestas rastas apiplėštas ir apgriautas. Kėlimosi per Nemuną epizodai išsiskiria dar keletu aspektų, pirmiausia tai infrastruktūros reikalai. Dažnai šaltiniuose minima gana prasta kelių būklė, ypač palijus, taip pat keblumai orientuotis erdvėje. Tam buvo keletas priežasčių – atsitraukdama caro armija stengėsi sunaikinti visus kelių ženklus taip apsunkindama Napoleono kariuomenės judėjimą, o be to, didžiosios armijos kariai greitai įsitikino, kad jų turimi žemėlapiai labai netikslūs, pasenę, su neatpažįstamai iškraipytais vietovardžiais. Nors nuo pat pradžių patirdami sunkumus kariai pasiekė Vilnių, kuriame sustojo kiek ilgesniam laikotarpiui. Napoleonas apsigyveno tuose pačiuose rūmuose, kuriuos iš vakaro buvo palikęs caras Aleksandras I. Viešėdamas Vilniuje Napoleonas taip pat inspektavo savo kariuomenės dalinius, susitikinėjo su vietos aristokratais ir universiteto darbuotojais, rinko informaciją apie kitus Rusijos miestus, jų geografinę padėtį ir pan.Šaltinių duomenimis Vilniaus gyventojai Napoleono kariuomenę sutiko džiaugsmingiau nei Kauno, bet pirminis džiaugsmas greitai atlėgo, o dalyje Vilniaus gyventojų atsiminimų ir pats Napoleonas, ir jo kariai vertinami gana skeptiškai. Viena iš priežasčių lėmusi požiūrio pasikeitimą buvo ta, kad Napoleono kariai mieste nevengė linksmybių, ėmė net plėšikauti. Reaguodamas į tai Napoleonas įsakė sudaryti karinį tribunolą, turintį teisę bausti net mirties bausme dezertyrus ir plėšikaujančius kareivius. Atsiminimuose Vilnius sulaukia jau daugiau dėmesio, dažnai minimas kaip gana gražus miestas dėl savo architektūros – pirmiausia cerkvių – vadinamas ir gana egzotišku, orientalistinių bruožų turinčiu miestu. Napoleono kariuomenei traukiantis po nesėkmingos kampanijos Rusijoje, nei Vilnius, nei Kaunas jau neaprašinėjami kaip savitą architektūrą ir dvasią turintys miestai. Pirmiausia jie matomi kaip priebėgos vietos – sušilti, pailsėti ir pasimaitinti. Šaltiniuose nuolat pabrėžiama, kad 1812 metų žiema buvo itin šalta ir Napoleono armijos kariai kentėjo ne tik nuo carinės armijos antpuolių, bet ir nuo šalčio, nepriteklių, pakrikusios organizacijos. Vilniuje, traukiantis Napoleono kariuomenei, buvo sukaupta pakankamai maisto atsargų, tačiau tinkamai jomis nepasinaudota, pirmiausia dėl to, kad vietinė administracija bandė reguliuoti maisto dalijimo procesą, deja, nesėkmingai. Prie maisto dalijimo vietų nuolat buvo grūstys, o išalkę kareiviai ieškojo bet kokių galimybių pasimaitinti ir sušilti. Šiame kontekste šaltiniuose minimos Vilniaus ir Kauno žydų bendruomenės už atlygį parūpindavusios maisto, gėrimų ir nakvynę. Napoleono armijos daliniai bandė ginti ir Vilnių, ir Kauną, tačiau abiem atvejais nesėkmingai.Traukiantis Napoleono kariuomenei persikėlimas per Nemuną ties Kaunu jau buvo chaotiškas, atsiminimuose minimi paskutiniai bandymai apginti miestą nuo puolančios caro armijos. Kalbama ir apie tai, kad sunkiasvorius pabūklus teko palikti Aleksoto kalno papėdėje, nes apledėjusiu keliu arkliai jų tiesiog nepajėgė užtempti į kalną. Jei pradedant Rusijos kampaniją šaltiniuose aptariama ir aplinka, skiriama dėmesio detalėms, tai traukiantis po nesėkmingo puolimo daugiau kalbama apie savąją kasdienybę, nepriteklius ir vargus atsitraukiant mažai kreipiant dėmesio į išorines detales.