Les Samogitiens de la fin du XIXe siècle vus par un voyageur français
LTStraipsnyje analizuojamas 1890 m. Paryžiuje leidžiamame populiariame kelionių žurnale išspausdintas dviejų lapų apimties F. Moranso straipsnis apie tuometinius žemaičių vestuvinius papročius. Žemaitijos regionas laikytas vienu labiausiai atsilikusių Europoje ir retai lankytas. Kaip tik dėl to kiekvienas naujas rastas aprašymas kelia susidomėjimą. Atidžiau paanalizavus žemaičių aprašymą galima daryti išvadas apie tai, ką XIX a. prancūzai žinojo apie šią tautą, iš kur galėjo atsirasti konkretūs teiginiai ar vaizdiniai. Iš bendro Žemaitijos ir jos kultūros aprašymo, kuriam skirta pirmasis trečdalis Moranso teksto, matyti, kad jame nėra jokių originalių pastebėjimų. Čia susipina senieji, nuo LDK laikų Vakarų literatūroje sklandantys žemaičių vaizdiniai su naujai atsirandančiais XIX amžiuje. Tekste pabrėžiami tik du ryškūs panašumai tarp lietuvių ir baltarusių – kerpasi plaukus apvaliai ir geria daug degtinės. Lietuviai (tarp jų ir žemaičiai), pasak autoriaus, yra lėtesni, apatiškesni ir liūdnesni nei baltarusiai. Netgi jų apdaras prie to prisideda: lietuviai rengiasi blyškesnėmis spalvomis, be juostelių, kutų ir siuvinėtų detalių. Jie kuklesni ir drovesni. Lygiai tokius pačius lietuvių ir baltarusių skirtumus mini XIX a. viduryje Lietuvoje gyvenę intelektualai. Originaliausiu laikytinas Moranso pastebėjimas, kad lietuvių plaukai vaikystėje būna balti, o laikui bėgant – tamsėja. Kitas išskirtinas pastebėjimas siejamas su lietuvių kalba. Nors jau XVI–XVIII a. gana dažnai minėtas lietuvių kalbos savitumas, bet tik XIX a., o ypač pabaigoje, imta kalbėti apie ypatingą kalbos grožį.Reikšminiai žodžiai: Etnografija; F. Morans; Kelionių įspūdžiai; Paryžiaus žurnalas; Prancūzai; 19 amžius; Žemaitija (Samogitia); Žemaičių kalba; Žemaičių tradicinė kultūra; Ethnography; F. Moran; French; Lithuania; Paris magazine; Samogitia; Samogitians; The end of nineteenth century; Tradition culture; Travel impressions.
ENThe article analyses the two-page article by F. Morans, published in Paris in a popular travel magazine in 1890, about the then Samogitians wedding customs. The Samogitian region was considered as one of the most backward in Europe and was rarely visited. This is why each new found description sparks interest. A more attentive analysis of the description of Samogitians allows making conclusions about what French people knew about this ethnic group and about sources of particular statements or views. From the general description of Samogitia and its culture, to which the first one third of Morans’ text is dedicated, it is obvious that it contains no original observations. There is entwinement of old views of Samogitians that had been hovering in Western Literature since the times of the Grand Duchy of Lithuania and new ones that emerged in the nineteenth century. The text highlights only two clear similarities between Lithuanians and Belarusians – they make round-shaped haircuts and drink a lot of vodka. According to the author, Lithuanians (including Samogitians) are slower, apathetic and sadder than Belarusians. Even their clothes contribute to this: Lithuanians wear clothes of bleaker colours, without ribbons, tassels and embroidered details. They are more modest and shy. Exactly the same differences between Lithuanians and Belarusians are mentioned by intellectuals who lived in Lithuania in the middle of the nineteenth century. Morans’ observation that Lithuanians have white hair in their childhood but then it becomes darker may be considered peculiar. Another distinctive observation is associated with the Lithuanian language. Although the individuality of the Lithuanian language was mentioned quite often as early as in the sixteenth – eighteenth languages, they began to speak about the special beauty of the language only in the nineteenth century, especially at its end.
