Old Prussian tur: indicative or imperative?
LTStraipsnyje aptariamas senosios prūsų kalbos veiksmažodžio tur nuosakos klausimas. Polemizuojama su Kortlandt‘u, kuris, palyginęs senosios prūsų kalbos paminklų – pirmųjų dviejų prūsų Katekizmų ir Enchiridiono – morfologiją, daro išvadą, jog pastarasis tekstas morfologiniu požiūriu yra senesnis. Tokią nuomonę Kortlandt‘as grindžia taip pat ir pastebėtu imperatyvinės (liepiamosios nuosakos) formos pakeitimu indikatyvine (tiesioginės nuosakos) forma (I-ojo ir II-ojo Katekizmo tur versus Enchiridiono turi). Tokia išvada leidžia manyti, kad Kortlandt‘as senosios prūsų veiksmažodžio formą tur laiko imperatyvine – straipsnyje šią išvadą bandoma užginčyti. Tuo tikslu pasitelkiamos citatos iš lietuviškų ir prūsiškų senųjų raštų ir atliekama jų lyginamoji analizė. Mažvydas Dekaloge rašė: „Ne turėki (vienaskaitos II asmens imperatyvo (liepiamosios nuosakos) forma) kytu Diewa“. I-ajame prūsų Katekizme rašoma: „Thou ni tur kittans deiwans turrettwey“; II-ajame: „Тоu ni tur kittans deiwans turreytwey“; šie užrašymai palygintini su Enchiridiono: „Тоu niturri kittans Deiwans pagar mien turritwei“. Vienaskaitos II asmens imperatyvo (liepiamosios nuosakos) formos vartojimas Mažvydo vertime atrodo teisingas, tuo tarpu analogiška vienaskaitos II asmens imperatyvo forma išverstas I-ojo ir II-ojo Katekizmų veiksmažodis tur skambėtų keistai ir yra vargiai galimas (Тu neturėki turėti kitų dievų (?). Todėl straipsnio autorius daro išvadą, kad veiksmažodis tur I-ajame ir II-ajame prūsų Katekizme yra greičiau indikatyvinės, nei imperatyvinės formos.Reikšminiai žodžiai: Baltų kalbų lyginamoji – istorinė gramatika; Imperatyvas; Indikatyvas; Istorinė morfologija; Katekizmas; Liepiamoji nuosaka; Prūsų kalba; Tiesioginė nuosaka; Veiksmažodžių formos; Catechism; Comparative grammar of Baltic languages; Historical morphology; Imperative; Indicative; Old Prussian; Prussian; Verbal forms.
ENThe article discusses the issue of the mood of the Old Prussian language verb tur. It argues against Frederik Kortlandt who, having compared the morphology of records of the Old Prussian language – the first two Prussian Catecheses and Enchiridion, concludes that the latter text is morphologically older. Kortlandt also grounds his opinion by the observed change of the imperative form (imperative mood) into the indicative form (indicative mood) (tur in the first and second Catecheses versus turi in Enchiridion). This conclusion suggests that Kortlandt considers the form tur of the Old Prussian verb as imperative – the article attempts to challenge this conclusion. For this purpose, it provides quotations from old Lithuanian and Prussian writings and performs their comparative analysis. In The Decalogue, Martynas Mažvydas wrote: “Ne turėki (singular for the second person imperative form (imperative mood)) kytu Diewa”. The first Prussian Catechesis reads as follows: “Thou ni tur kittans deiwans turrettwey”; the second: “Тоu ni tur kittans deiwans turreytwey”; these writings are compared to Enchiridion: “Тоu niturri kittans Deiwans pagar mien turritwei”. The use of the singular of the second person imperative form (imperative mood) in Mažvydas’s translation seems correct, while the verb tur translated in the first and second Catecheses in a similar form of the singular of the second person imperative would sound strange and is hardly possible (Тu neturėki turėti kitų dievų (?)). Therefore, the author of the article concludes that the verb tur in the first and second Prussian Catecheses is of the indicative rather than of the imperative form.
