Germany and Lithuania, 1917-1939
LTModerniaisiais laikais Vidurio ir Rytų Europos tautų likimą lėmė du veiksniai: vidinis, t.y. tautų valia, jų apsisprendimo ir savarankiškumo siekis, ir išorinis arba, kitaip tariant, geopolitinis laukas, kuriame šios tautos atsidūrė. Šių veiksnių derinys skirtingu laiku įgijo daugybę skirtingų pavidalų. Visgi nuo XIX a. antrosios pusės mažųjų tautų nacionalizmas privertė regiono imperijas ieškoti naujų būdų užtikrinti darnų legalistinių sistemų funkcionavimą. Vienas tokių būdų buvo tautinis principas, kuriuo siekta apsaugoti imperijoje gyvenančių bendruomenių etnografinius bruožus. Etninės tautos pripažinimas pamažu naikino įtampą tarp nacionalizmo ir legalizmo. Pirmasis įgyjo legalios (savi)raiškos teisę, o imperijos išsaugojo teisinį monopolį, nes pagal to meto įstatymus etniškumo pripažinimas dar nebuvo siejamas su grėsmingomis pretenzijomis atsiskirti nuo valstybės (imperijos). Imperijų lyderiai galėjo suteikti daugiau autonomijos arba, priešingai, reikšti imperialistines ambicijas – tai liudija Pirmojo pasaulinio karo istorija. Lietuvos atveju valstybingumo iniciatyva priklausė lietuvių tautai, kurios politinis potencialas buvo pakankamas sumodeliuoti galimą Lietuvos ateitį – nuo kultūrinės autonomijos iki unitarinės ar konfederacinės LDK nepriklausomybės. Problemų kėlė istoriniai-teisiniai santykiai su Lenkija, kurie nebegalėjo Lietuvai garantuoti suvereniteto. Todėl Lietuva pateko į Rusijos ir Vokietijos tarpusavio santykių erdvę. Šių idėjų kontekste straipsnyje analizuojami Vokietijos ir Lietuvos santykiai 1917-1939 m. laikotarpiu.Reikšminiai žodžiai: Geopolitika; I pasaulinis karas; Klaipėda; Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland); Tautų apsisprendimas; Vokietija (Germany); Geopolitics; Germany; Klaipėda region; Lithuania; National self – determination; World War I; Rusija (Russia).
ENIn modern times the destiny of Central and Eastern European nations was determined by two factors: internal, i.e. people’s will, their striving for resolve and independence, and an external or in other words a geopolitical field, in which these nations found themselves. The combination of these factors acquired a number of different forms at a different time. Still, from the second half of the 19th c., the nationalism of small nations made regional empires search for new ways to ensure a harmonious functioning of legalist systems. One of such ways was a national principle which was to secure the ethnographic features of communities living in the empire. The recognition of an ethnic nation gradually eliminated tension between nationalism and legalism. The first one acquired the right of legal (self)expression, whereas the empires preserved a legal monopoly, because according to the then laws recognition of ethnicity was not yet related to the threatening claims regarding separation from the state (empire). The leaders of the empire could provide more autonomy or, on the contrary, express imperialist ambitions – the history of World War I is a testimony. In the case of Lithuania the initiative of statehood belonged to the Lithuanian nation, the political potential whereof was sufficient to model a possible future of Lithuania: from cultural autonomy to unitary or confederative independence of the Grand Duchy of Lithuania. Historical-legal relations with Poland were problematic as they could not guarantee sovereignty to Lithuania. Thus Lithuania found itself involved in the bilateral relations of Russia and Germany. In the context of these ideas the paper analyses German-Lithuanian relations in the period from 1917 to 1939.
