Mikalojus Daukša lietuvių literatūros moksle

LTMikalojaus Daukšos recepcija lietuvių literatūros moksle yra gana vėlyva ir palyginti negausi interpretacijų. Recepciją savotiškai komplikavo pats objektas – Mikalojaus Daukšos raštai, ypač „Postilė“. Ne grožinė literatūra, bet neabejotinai literatūriškas (retorinis) tekstas. Ne originalūs raštai, bet puikus kalbinės raiškos, kalbinės kūrybos pavyzdys, sudarantis lietuvių kultūroje ir raštijos istorijoje neapeinamą precedentą. Originalios prakalbos, viena jų – ypač aktualaus patriotinio turinio, bet ne lietuvių kalba parašytos. Taigi aptarti šią Daukšos recepciją yra pakankamai keblus uždavinys. Griežtai žvelgiant, ankstyviausios literatūros mokslo recepcijos faktų ieškotina tik Lietuvos Respublikoje 3–4 dešimtmetyje. Tačiau būtų neadekvatu praleisti XIX amžiaus Daukšos aktualizaciją (tegu ir sunkiai diferencijuojamą pagal disciplinas), kuri yra būsimosios lituanistikos – literatūros, kalbos, istorijos studijų – pradžia ir jų pagrindas. XIX amžiaus Daukšos recepcija daugeliu atvejų vargiai pavadintina literatūros mokslo faktais; tačiau tai bendra filologinė recepcija, brėžusi lietuvių kultūros (drauge ir literatūros) tradicijos kontūrus. Literatūrinių Daukšos raštų ypatybių analizės kryptį nubrėžė pirmoji akademinė „Lietuvių literatūros istorija“ 6-ame dešimtmetyje. Išsamiausią Daukšos literatūrinį vertinimą pateikė J. Lebedys monografijoje „Mikalojus Daukša“ 7-o dešimtmečio pradžioje; ši monografija iki šiol tebėra išsamiausia Daukšos raštų studija.

ENThe reception of Mikalojus Daukša in the science of Lithuanian literature is rather late and relatively scarce of interpretations. Reception has been complicated by the very object – the writings of Daukša, in particular “Postilė” [Postilla Catholica]. Not fiction, but certainly a literary (rhetorical) text. Not original writings, but a perfect example of linguistic expression and creation which constitutes a precedent in Lithuanian culture and the history of writing. Original speeches, one of them full of a particularly relevant patriotic content, yet written in the language other than Lithuanian. Thus, the discussion of this reception of Daukša is a rather complicated task. If we adopt a strict approach, the research of the facts of the earliest reception of the science of literature dates back to the 1920s–1930s in the Republic of Lithuania. However, it would be inadequate to skip the actualisation (be it hardly differentiated according to the disciplines) of Daukša of the 19th c., which is the beginning and basis of the future Lithuanian literature, language and history studies. The reception of Daukša of the 19th c. could hardly be called the facts of the science of literature in many cases; however, it is the general philological reception which delineated the contours of the Lithuanian tradition of culture (including literature). The first academic “Lithuanian Literature History” in the 1950s showed the direction of the analysis of the literary features of Daukša’s writings. The most comprehensive literary evaluation of Daukša is presented in Lebedys’ monograph “Mikalojus Daukša” at the beginning of the 1960s; this monograph is so far the most exhaustive study of Daukša’s writings.