Ирмос «Святися, святися, новый Иеросалиме» в знаменном пении старообрядцев Литвы: взаимодействие письменной и устной традиций
- Lietuvos sentikių ženklinis giedojimas: rašytinės ir žodinės tradicijos sąveika: (pagal irmoso "Святися, святися, новый Иеросалиме" pavyzdį)
- Znamenny chants of Lithuanian old believers: interaction of written and verbal traditions: (analysis of irmos 'Svyatisya svyatisya Novy Ierosalime')
LTStraipsnyje analizuojamas Lietuvos sentikių ženklinis giedojimas, jo rašytinė ir žodinė versija. Pagrindinis analizės objektas – Velykų kanono IX giesmės irmosas – viena dažniausiai atliekamų giesmių. Rašytinės irmoso versijos analizė atskleidė atskirų užrašytų giesmės variantų transformacijas. Darbe išskirti šie svarbiausi momentai: raudonosios (cinoberinės) atžymos, abipusė ženklų kaita, harmonija ir melodinės linijos transformacija, ženklai-kirčiai ir akcentų perkėlimas, „slaptieji“ kompleksai, ženklų sutraukimas ir skaidymas, melodiniu bei ritminiu atžvilgiu lygiareikšmių ženklų abipusė kaita kaip visiškos šių ženklų reikšmės praradimo rezultatas, motyvų praplėtimas ir sutrumpinimas, įvedant ar eliminuojant tam tikrus ženklus, motyvo pasistūmėjimas. Analizuojamo irmoso tonacija – tai pereinamojo laikotarpio tarp griežtai koordinuotos, teoriškai pagrįstos sistemos ir ateityje galimo visiško senosios rusų giedojimo teorijos ignoravimo pavyzdys. Vietinėmis tradicijomis pagrįstos giesmės analizė leidžia kalbėti apie rašytinių šaltinių transformavimą žodinėje tradicijoje. Atsiranda du giedojimo variantai: modifikuota rašytinė versija, kurioje pastebima formos kristalizacija, atlikimas tampa savotiška giesmės schema, melizminius epizodus keičia silabiniai; nutolstama nuo rašytinės versijos aktyviu melodiniu judėjimu, išplėsta forma, gausia melizmatika. Antrasis giesmės atlikimo tipas leidžia iškelti hipotezę apie naujosios giedosenos radimąsi Lietuvos sentikių bendruomenėse, kurią jau dabar sąlyginai galima pavadinti „lietuviška“ giedosena.
ENThe paper analyses znamenny chant of Lithuanian Old Believers, its written and oral versions. The main object of the analysis – the heirmos of Ode 9 of the Easter Canon – is one of the most frequently performed chants. The analysis of the written version of heirmos revealed the transformations of individual recorded chant variants. The paper points out the following key moments: the red marks, mutual change of signs, harmony and transformation of melody line, signs-accents and accent transposition, “secret” complexes, contraction and decomposition of signs, mutual change of signs that are equivalent in melodic and rhythmic aspects as the result of loss of the full meaning of these signs, motif expansion and abridgement by introducing or eliminating certain signs, motif push. The mode of the analysed heirmos is the example of the transition period between a strictly coordinated and theoretically-based system and total ignorance of the old Russian chant tradition, which is possible in the future. The analysis of the chant based on local traditions shows that written sources were transformed in oral tradition. Two variants of chant emerge: a modified written version, in which form crystallization can be observed, performance becomes a particular chant scheme, melismatic episodes are replaced by syllabic ones; there is a digression from the written version by active melodic movement, expanded form, and abundant melismatics. The second type of chant leads to the hypothesis about the emergence of the new chanting style in Lithuanian Old Believer communities, which could already now be relatively called the “Lithuanian” chanting style.
