Belaukiant Godo: Lietuvos užsienio politika Steigiamojo Seimo metais

LTSteigiamojo Seimo metais Lietuvos užsienio politika buvo koncentruojama keliomis generalinėmis kryptimis: šalies apgynimas nuo išorės priešų bei tarptautinis pripažinimas de jure; valstybės sienų nustatymas ir teritorinės programos realizavimas; politinių-diplomatinių santykių nustatymas ar sureguliavimas su svarbiausiomis tarptautinėmis institucijomis; Didžiojo karo (1914-1918) pabėgėlių (tremtinių) grąžinimas į Lietuvą; ekonominės, finansinės bei karinės paramos valstybei paieškos užsienyje. Kai kuriuos iš užsibrėžtų tikslų pavyko pasiekti: 1920 m. vasarą pasirašyta Taikos sutartis su Rusija, šalių santykiai daugiau ar mažiau normalizavosi. Tų pačių metų spalio pradžioje, po paliaubų su Lenkija, trumpam šmėstelėjo viltis, jog pagaliau pavyks susitarti ir su ilgamete savo istorine partnere. 1920-1921 m. tarpininkaujant britų atstovui prof. Džeimsui Simpsonui (J. Simpson) nustatyta valstybinė siena su Latvija. 1921 m. rugsėjį Lietuva priimta į Tautų Sąjungą. 1922 m. pavasarį sudaryta Lietuvos ir Didžiosios Britanijos prekybos sutartis, kuri buvo rimta paspirtis atgimstančios valstybės ūkiui. Taip pat planuota sureguliuoti santykius su Vatikanu, parengtas Lietuvos ir Šventojo sosto konkordato projektas. Reikšmingas užsienio politikos įvykis – 1922 m. liepos 28 d. gautas Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybės pripažinimas de jure.Vis dėlto, Steigiamojo Seimo metais keli darbai liko neatlikti: nepaisant visų politinių ir diplomatinių pastangų nepavyko gauti Europos didžiųjų valstybių pripažinimo de jure. Dėl Lenkijos karinės invazijos į pietryčių Lietuvą ir Vilniaus krašto užėmimo 1920 m. spalio mėn. liko neįgyvendinta valstybės teritorinė darbotvarkė. Todėl visus dvidešimt tarpukario metų Lietuva gyvavo be savo sostinės. Tai akivaizdžiai stabdė valstybės ir tautos politinę bei pilietinę pažangą. Be to, nepaisant vilčių ir diplomatinių pastangų, 1920-1922 m. nepavyko susigrąžinti Vakarų Lietuvos, t. y. Klaipėdos krašto. Šie politiniai lūkesčiai turėjo būti atidėti vėlesniam laikotarpiui. Apibendrinant galima konstatuoti du dalykus. Pirma, Steigiamasis Seimas į lietuvių ir Lietuvos istorinę sąmonę įsirėžė pozityviai. Bet ne tiek dėl pasiekimų užsienio politikoje, kiek dėl lietuviškais mastais tikrai demokratiškos prigimties ir dažnai demokratinių, nors ir ne visada liberalių, bet dažniau radikalių socialinių politinių reformų šalies viduje. Tačiau tai dar nereiškia, kad Steigiamojo Seimo – jaunos lietuviškos parlamentinės demokratijos – trūkumai bei atgimstančios lietuvių politinės tautos filosofijos ir absurdo elementai užsienio politikoje turėtų būti užmiršti ar nutylėti. [...]. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Pirmoji Lietuvos Respublika; Steigiamasis Seimas; Užsienio politika; Constituent Seimas; Foreign policy; Lithuania; The Constituent Seimas; The First Republic of Lithuania.

ENThe foreign policy of Lithuania in the years of the Constituent Seimas was focused on several key directions: defending the country from foreign enemies and struggling for recognition de jure; fixing the state borders and implementation of the territorial agenda; establishing or regulation of political and diplomatic relations with the main international institutions; recovering the cultural valuables taken away from Lithuania by the refugees (exiles) of the Great War; searching for economic-financial and military aid abroad for the resurgent country. Some of the goals of that period were achieved: in the summer of 1920, the Peace treaty was signed with Russia, and relations with it were more or less normalized. In the early October the same year, after the truce with Poland, there was a flicker of hope for an agreement with the neighbour and partner with which Lithuania had shared many years of history. In 1920–1921, with Prof. J. Simpson, a British representative, acting as an intermediary, the Lithuanian state border with Latvia was fixed. In September 1921, Lithuania was accepted into the League of Nations. In the spring 1922, a trade agreement was made with Great Britain, which became a substantial support for the economy of the resurgent country. Tuning of the relations with Vatican was also in the plans and a draft concordat between Lithuania and the Holy See was prepared. The recognition de jure by the United States on 28 July 1922 was also a significant victory of the foreign policy of Lithuania.Nevertheless, in the years of the Constituent Seimas, a few goals remained unattained: despite continuous political and diplomatic attempts, the recognition de jure by the major European states was not received. Due to the military invasion of Poland in October 1920 to south-eastern Lithuania and the occupation of Vilnius and its region, the territorial agenda of the state was not implemented. Therefore, throughout the twenty inter-war years, the Republic of Lithuania was forced to manage without its capital. It was an obvious handicap to the political and civic progress of the state and the nation, respectively. Moreover, irrespective of high hopes and diplomatic efforts, Western Lithuania, i.e. Klaipėda Region, was not integrated into the state of Lithuania in 1920–1922. Such political expectations had to be postponed. In summary, two conclusions may be drawn. First, the Constituent Seimas generally left a positive impression on the historical mind of Lithuanians and Lithuania. However, such sentiment was caused not by its achievements in the foreign policy, but by its truly democratic nature (on the Lithuanian scale) and often democratic (not always liberal), even radical social–economic or political domestic reforms. However, that does not mean that the shortcomings of the Constituent Seimas as a young Lithuanian parliamentary democracy and absurd elements in the political philosophy and ethics of the resurgent Lithuanian political nation in terms of foreign policy should be forgotten or concealed. […]. [text from author]