Husserl's critique of Kant's dialectics
LTFenomenologinė refleksija gali parodyti kiek „Aš esu ten“ kaip faktiškumas yra esmiškai koreliuotas su pasaulio horizontu ir šis „Aš esu ten“ nėra jokia esybė pasaulyje. Tai reiškia, kad savastis kaip pastovumas kisme nėra esybės tęstinumas laike ir jos tikslas nėra laikiška determinacija. Tačiau kaip temporalizacija ji gali suponuoti laikišką determinaciją. Lingvistiniai įpročiai gali mus versti ieškoti laikiškų apibrėžčių. Kaip pastebėjo Husserlis, lingvistinė artikuliacija veda prie ontifikacijos ir todėl reikalauja atnaujinto epoche atlikimo. Epoche naudojama siekiant parodyti, jog savastis nėra kažkas, kas egzistuoja kaip esybė pasaulyje. Tokia fenomenologija gali atskleisti refleksijos ir jos konstituotos dialektikos ribas. Kalba absoliutina refleksiją veikiančią su ontifikuotų konceptų pagalba. Tai negali panaikinti transcendentalios iliuzijos apie prieštaringas apibrėžtis, nes įtraukta į kalbą reflektyvi mintis yra dialektikos šaltinis. Šiame lygmenyje sprendimai negalimi. Genetinės fenomenologijos analizė skirta pirminiam transcendentalaus gyvenimo funkcionavimui yra retrogresija į dialektikos pagrindus ir į iki-dialektinio gyvenimo pasireiškimą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Dialektika; Epoche; Fenomenologija; Husserlis; Immanuel Kant (Imanuelis Kantas); Kooperacija; Lietuvos visuomenė; Socialinis aktyvumas; Socialinis darbas; Cooperation; Dialectics; Epoche; Husserl; Kant; Lithuanian society; Phenomenology; Social activity; Social work.
ENPhenomenological reflection can show to what extent the "I am there" as a facticity is an irrevocable correlation to the world horizon and thus the "I am there" is not a being in the world as an entity. This means that the self, as an inactor of functions, as continuity in changes, is not a continuity of an entity in time, and that its aim orientation is not a temporal determination. As temporalization, it cannot presuppose temporal determinations. Of course linguistic habits may compel us to assume temporal determinations. But as Husserl had noted, linguistic articulations lead to ontification and thus require the renewed use of the epoche. The epoche here is used to show that what the self is not something, an entity in the world. Thus phenomenology can reveal the limits of reflection and its constituted dialectics. Language absolutizes reflection which deals with ontified concepts. It cannot abolish the transcendental illusion of contradictory determinations, since reflective thought imbedded in language is the source of dialectics. At this level no solutions are possible. The genetic phenomenology analysis of the primordial functioning of the transcendental life is retrogression into the ground of dialectics and the manifestation of the pre-dialectical life. [From the publication]
