Tikėjimai metampsichoze senovės lietuvių pasaulėžiūroje

LTPasaulis formavosi įtemptame žmonių dialoge su gamta, tačiau pirmieji šio dialogo žodžiai greičiau panašu į monologą: senųjų epochų žmogus neišsyk ėmė save išskirti iš gyvosios gamtos. Pasakos ir sakmės, besišaknijančios giliausiuose žmonijos atminties kloduose, nesyk pasakoja apie tuos laikus, kai žmonės ir gyvūnai susikalbėdavę, veikdavę bendrai, gelbėdavę vieni kitiems. Netektų abejoti, jog už šių ir panašių vaizdinių slypi ne tiek poetinė išmonė, kiek viena seniausių žmonijos bendro su gamta būvio formų, kurioje žmogus savęs ir savo kultūrinio pasaulio dar neišskyrė iš gamtos, iš žvėrių ir paukščių, medžių ir augalų pasaulio. Tokio bendro būvio pėdsakais ir galėtų būti gausiai paliudytas mūsų protėvių dėmesys gyvajai gamtai ir pagarba jai — bruožas, iki labai nesenų laikų buvęs vienu iš būdingiausių lietuvio charakterio ypatybių. Giliai jis įsispaudė pasakojamojoje bei dainuojamojoje tautosakoje, o ir tautodailėje bei archeologinių iškasenų ornamentikoje pastebime tą patį atidumą gamtai, tradicijos nustatytomis formomis einantį iš kartos į kartą. Mūsų protėvių pasaulėžiūros tyrimai apskritai ganėtinai komplikuoti. Tačiau bene sunkiausia būtų kalbėti apie tą archaišką, labai nuo mūsų nutolusį pasaulėžiūros sluoksnį, kuriame žmogaus ir gamtos vienovė buvo išgyvenama taip giliai ir autentiškai, jog net pomirtinis žmogaus likimas nusidriekdavo ne anapusinio pasaulio horizonte, o užsisklęsdavo čia pat, žemėje, gyvosios gamtos kūnuose. Pastarąjį šios archainės pasaulėžiūros bruožą ir bus pamėginta šiame straipsnyje nusakyti. Tai tikėjimas metampsichoze.