Relationship between the Lithuanians and the Jews in Lithuanian historiography: problems of investigations

LTStraipsnyje analizuojami naujausios lietuvių istoriografijos tyrimai, skirti lietuvių santykiams su žydais. Ši tema nauja lietuvių istoriografijoje, iki tol tyrimai iš esmės apsiribojo Holokausto įvykių 1941 m. vasarą-rudenį analize, lietuvių vaidmeniu juose. Didelį impulsą platesnės problematikos tyrimams pastaruoju dešimtmečiu suteikė instituciniai bei metodologiniai pokyčiai. Tyrimus skatino valstybinės įstaigos ir nevyriausybinės organizacijos, išsiplėtė istorikų akiratis ir galimybės laisvai išsakyti savo nuomonę. Prasidėjo platūs lietuvių ir žydų santykių problematikos XIX a. antrojoje pusėje-XX a. pirmojoje pusėje, tautų atgimimo ir nacionalizmo įsivyravimo laikotarpiu, tyrimai. Istoriografijoje labiausiai domimasi kontroversiškais, dažnai negatyviais, žydų įvaizdžiais, paplitusiais kultūroje (pvz., lietuvių liaudies tautosakoje ir elito kultūroje, „žydo-komunisto“ įvaizdis). Mėginama juos rekonstruoti, vis dėlto vengiant tirti lietuvių ir žydų bendravimo specifiką. Kita aktuali naujausios istoriografijos tema – lietuvių priešiškumo žydams peraugimo į politinį lygmenį problema arba lietuvių antisemitizmo formavimosi priežastys. Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į istoriografijoje suformuluotus įvairių socialinių grupių antisemitinių nuotaikų vertinimus kaip homogeniškus, nors jas lėmė labai skirtingos priežastys. Trečia tyrimų tema – įtampos ir agresijos, vyravusios tarp dviejų etninių grupių, priežasčių (ekonominių, kultūrinių) priežasčių paieška.

ENThe article analyses the latest Lithuanian historiography studies dedicated to the relationships of Lithuanians with Jews. This topic is new in the Lithuanian historiography – until then, studies were essentially limited to the analysis of Holocaust events in the summer – autumn of 1941 and the role of Lithuanians in them. A strong momentum for broader studies of the problems in the recent decade was given by institutional and methodological changes. The studies were encouraged by state institutions and non-governmental organisations; the outlook of historians expanded and their possibilities to freely express their opinions improved. Expanded studies of the problems of relationships between Lithuanians and Jews in the second half of the nineteenth century – the first half of the twentieth century, during the period of revival of nations and nationalism, began. In the historiography, more attention is paid to controversial, often negative, images of Jews that are wide-spread in culture (e.g., the image of “the Judeo-Communist” in the Lithuanian folk folklore and elite culture). It is attempted to reconstruct them, while, however, avoiding to investigate the specifics of communication between Lithuanians and Jews. Another relevant theme of the modern historiography is the problem of the developing of Lithuanian’s hostile attitude towards Jews into the political level or causes of the formation of Lithuanians’ anti-Semitism. The article draws attention to the assessments of anti-Semitic sentiments of various social groups, which are formulated in historiography, as a homogeneous, although they have very different causes. The third topic of the research is tension and aggression that prevailed between the two ethnic groups and the search for its causes (economic, cultural).