Kas užsodino Poškos "darželį"?

LTDionizas Poška turbūt ryškiausiai iš lietuvių literatūros autorių grožiniuose ir negrožiniuose tekstuose yra paliudijęs bajoro ūkininko – „artojo“ – tapatybę. Rašytojas skaitančiajai Lietuvos ir Lenkijos bendruomenei yra prisistatęs kaip „wieśniak rolnik“ – „kaimietis artojas“, ūkininko žemvaldžio gyvenseną siejąs su platesniais kultūriniais-pilietiniais rūpesčiais. Tokio bajorų žemdirbiškojo etoso – tam tikros kaime gyvenančių žemvaldžių bajorų vertybinės laikysenos ir gyvensenos – šerdis ir pagrindinė atrama, buvo kaimiška rezidencija, dvaras, bajoriškosios kultūrinės idilės vieta, kurioje galima suderinti kasdienius ūkinius rūpesčius su kūrybiniais ir moksliniais interesais. Parkas, sodas buvo svarbi bajoriškosios kaimo sodybos dalis, turėjusi ne tik utilitarinę funkciją. Parkas – tai būdas, kuriuo bajoras įsiterpia į savojo krašto kultūrinį žemėlapį, asmeniškai ir kūrybiškai įsismelkia į gyvenamą kraštovaizdį, palieka jame, tarsi knygoje, individualų pėdsaką. Taigi parkas išreiškė namų kaip pirminės laimės vietos idėją. Tačiau tos idėjos išraiškos forma kaip tik D. Poškos gyventu laiku keitėsi – taisyklingų „itališkųjų“ parkų stilių amžių sandūroje keitė romantinio kraštovaizdinio parko forma, kuri akcentavo natūralaus kraštovaizdžio savybes ir individualų savininko ryšį su jo gyvenamąja vieta. Aiškinantis, kokia simbolinė forma buvo suteikta D. Poškos „darželiui“ kūrinyje „Mano darželis“, kokios reikšmės ir vertybės buvo įrašytos jo tekste, verta atsižvelgti į jo dvaro istoriją. Tai daroma šiame straipsnyje. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Bajorai; Artojai; Parkai; Sodai; Idilės; Tautinė-kultūrinė bendruomenė; "Mano darželis"; Parkas kaip tekstas; Bardžių-Bijotų dvaras.

ENDionizas Poška holds a claim on perhaps the most distinguished portrayal of a nobleman farmer – “ploughman” – identity in Lithuanian fiction and non-fiction texts. The writer introduced himself to the reading Lithuanian and Polish community as “wieśniak rolnik” – “a village ploughman,” who linked the lifestyle of a land-owning farmer to broader cultural-civic concerns. The essence and key pillar of such noblemen farmer ethos – defined as a set of certain normative outlooks and lifestyle embraced by land-owning noblemen – was a village residence, an estate, a place of noblemen’s cultural idyll, where everyday practical concerns could be reconciled with creative and scientific interests. Parks, gardens constituted an important part of nobleman’s village estate, they importance went beyond a utilitarian value. A park is a way of inserting oneself into a cultural map of a native land, here, a nobleman would personally, creatively penetrate the inhabited landscape, he leaves behind an individual mark. Thus, a park expressed the idea of home as primary happiness. However, the form of expressing that idea was undergoing transition in the times of D. Poška’s life: regular, “Italian” style of parks at the turn of the century was succeeded by Romantic landscape form of park, which emphasized natural elements of a landscape and individual connection between owner and his inhabited space. In examining what symbolical form was conferred on D. Poška’s “garden” in the work entitled “My garden”, what meanings and values were written in his text, it is worthwhile to revisit the history of his estate. This is the goal pursued by this article.