Vydūniškoji būties ir žmogaus samprata

LTSvarbiausias Vydūno filosofijos objektas yra žmogaus būtis bei raiška pasaulyje. Tą raišką mąstytojas traktuoja kaip kultūros procesą. Visi mąstytojo intelektualiniai ieškojimai sukosi būtent apie šį objektą, t. y. „sąmonės slėpiningumą ir sąryšyje su tuo (...), kas kultūra iš tikrųjų būtų". Kultūros esmės, struktūros bei jos proceso samprata sudaro pagrindinę, originaliąją Vydūno filosofijos dalį, kuri išsamiausiai išdėstyta vėlyvesniuose, kūrybinės brandos metais parašytuose veikaluose „Mūsų uždavinys" (1911), „Tautos gyvata" (1920), „Sąmonė" (1936). Kultūros problematika yra tarsi visos Vydūno filosofijos kamienas ir šakų vainikas. Kamieną čia sudarytų pačios kultūros esmės, jos būties samprata, o šakas - pagrindinių kultūros reiškimosi formų - mokslo, meno, dorovės - specifika, istorinis to reiškimosi procesas, universalumo ir tautiškumo santykis. Kaip viena iš vešliausių to vainiko šakų, kaip svarbiausias akcentas išryškėja universalumo ir tautiškumo santykio kultūroje problema. Tačiau vydūniškosios kultūros koncepcijos savitumas labiausiai į akis krinta ne tiek dėl šio akcento, kuris būdingas vos ne kiekvienam Lietuvos kultūros filosofijos atstovui, kiek dėl paties tos koncepcijos turinio, ontologinio kultūros esmės pagrindimo. [p. 20].