Lauryno Ivinskio lenkų-lietuvių kalbų žodynas. Vilnius, 2010
LTRecenzijoje aptariama šaltinio publikacija „Lauryno Ivinskio lenkų-lietuvių kalbų žodynas“ (Vilnius, 2010). Recenzijoje nurodoma, kad Laurynas Ivinskis pirmiausiai žinomas kaip lietuviškų kalendorių, kurie pasirodė 1846 m. ir buvo labai populiarūs, leidėjas, bei grožinės literatūros iš lenkų į lietuvių kalbą vertėjas. Pirmieji leksikografiniai L. Ivinskio darbai – labai įvairūs: tai dvikalbis, trikalbis ir net keturkalbis rankraštiniai žodynai (rusų-lenkų, rusų-lietuvių-lotynų-lenkų). Leksikografiniu požiūriu vertingiausias yra L. Ivinskio XIX a. antroje pusėje parengtas trijų tomų Lenkų-žemaičių kalbų žodynas. Autorius žodyno pilnai parengti nespėjo. Išlikusi yra dalis nuo A iki R raidės. L. Ivinskio žodyną sudaro kelios dalys. Pirmoji dalis yra Įvadas „Pagarsenė“ (šį terminą sukūrė L. Ivinskis); Antroji dalis – tai Onos Kažukauskaitės straipsnis Lauryno Ivinskio Lenkų-lietuvių kalbų žodynas, kuriame išdėstyta rankraščio suradimo istorija, aprašytas pats rankraštis ir analizuojama jo lietuviškoji dalis. Straipsnio autorė teigia, kad L. Ivinskis lenkiškajai savo žodyno daliai rengti naudojo dvitomį žodyną Słownik Wileński; Trečioji dalis - Malgožatos Kilar straipsnis, kuriame autorė analizuoja XIX a. Lietuvos lenkų kalbą, aprašo jos rašybos, fonetikos, morfologijos, žodžių darybos ir leksikos ypatybes, kurios skyrėsi nuo to meto bendrinės lenkų kalbos normų. Didžiausią nukrypimą nuo normų autorė mato fonetikoje ir leksikoje, todėl šiuo požiūriu išsamiai analizuoja turimą medžiagą. Ypač detaliai autorė nagrinėja regionalizmus, aiškinama jų kilmė, reikšmė, vartojimas.
