Jurgio Kunčino bohema

LTDidžiąją Jurgio Kunčino tekstų dalį sudaro žmogų supanti kasdienybė, kurią paversdamas tekstu jis žaidžia trindamas ribą tarp gyvenimo ir literatūros. J. Kunčinas nesiekia nieko pamokyti, pateisinti, atskleisti ar įteigti, jam literatūra yra gyvenimo būdas, toks mąstymas. Svarbiausia jam yra fiksuoti. O fiksuoja ir vaizduoja vis tą patį socialinį sluoksnį, iš kurio ir pats buvo atėjęs, – bohemą. Straipsnyje analizuojamas 1997 metais pasirodęs ir iš karto didžiulio skaitytojų ir kritikų susidomėjimo sulaukęs J. Kunčino romanas „Blanchisserie, arba Žvėrynas – Užupis“. Į J. Kunčino vaizduojamą bohemą žvelgiama iš Michailo Bachtino „karnavalizmo“ teorijos perspektyvos, aptariama bohemos raiška socialinio vaidinimo, karnavalizmo aspektu. J. Kunčino vaizduojama bohema iš tikrųjų prabyla apie esminius žmogiškosios egzistencijos klausimus, tačiau prabyla savita, ironiška kalba bei atsainia stilistine maniera. Bohemiškieji veikėjai iš pirmo žvilgsnio atrodo esantys paviršutiniško ir lengvabūdiško gyvenimo šalininkai, tačiau iš tikrųjų yra jautresnės natūros žmonės, savotiški nesubrendėliai, kurie nesugeba priimti pasaulio tvarkos, todėl bando iš jos ištrūkti savo transgresyviu elgesiu, kartais pasirinkdami visiškai necivilizuotas, „karnavalines“ išsilaisvinimo formas. J. Kunčino bohemiečiai paprasčiausiai ieško kažko, priklausančio tik žemei ir visiškai nesusijusio su idėja. Ši amerikiečių rašytojo H. Millerio, bohemiečio, frazė, bene tiksliausiai apibendrina ir „Blanchisserie...“ romano bohemos pasaulėžiūrą.

ENThe greater part of Jurgis Kunčinas’ texts is made up of the everyday life that surrounds man; by putting this into words, he plays by rubbing away the border between life and literature. Kunčinas does not attempt to teach, justify, disclose or suggest - for him, literature is a way of life, a way of thinking. His chief objective is to capture. And he constantly captures and depicts the same social class that he came from himself - bohemia. The article analyses Kunčinas’ novel Blanchisserie, arba Žvėrynas – Užupis ("Blanchisserie, or Žvėrynas – Užupis"), which came out in 1997 and was immediately met with enormous interest by reader and critics. The bohemia depicted by Kunčinas is viewed from the perspective of Mikhail Bakhtin’s Theory of Carnival, and the expression of bohemia is discussed from the aspect of social performance and carnivalization. The bohemia depicted by Kunčinas actually begins to speak about fundamental questions of human existence, but speaks in its own distinctive and ironic language and loose stylistic manner. His bohemian characters at first glance appear to be advocates of a superficial and frivolous life, but are actually people of a more sensitive nature - peculiar and immature beings who are unable to accept the world order, and therefore try to escape it with their transgressive behaviour, at times choosing completely uncivilized, "carnivalesque" forms of liberation. Kunčinas’ bohemians are simply looking for something that belongs to the earth alone and completely unrelated to the idea. Coined by the bohemian American writer Henry Miller, this phrase perhaps most accurately summarizes the worldview of the novel’s Blanchisserie... bohemia as well.