Foreign influences versus local practices: postdramatic tendencies of contemporary Lithuanian theatre

LTPer pastaruosius penkiolika metų Lietuvos teatras patyrė itin dinamiškus pokyčius, kuriuos lėmė ne vien politinės ir socialinės permainos, bet ir iš esmės pasikeitęs santykis su užsienio teatru. Esminiai poslinkiai prasidėjo XX amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje, kai, apmąstydami teatro situaciją, funkciją bei vietą kintančiame sociokultūriniame kontekste, teatro menininkai išmėgino naujus meninės raiškos būdus: peržiūrėjo tradicinius kūrybos principus, atsigręžė į sovietiniu laikotarpiu neišnaudotą XX amžiaus pradžios modernistinio teatro ir pokario neoavangardo palikimą, įsileido naujausią pastarųjų dešimtmečių Vakarų teatro patirtį. Keletą dešimtmečių egzistavęs izoliacijoje nuo pasaulinių teatro procesų, dabartinis Lietuvos teatras ne tik atsiveria užsienio teatro patirčiai, bet ir pats tampa aktyviu šiuolaikinio teatro praktikos dalyviu: Lietuvos teatrų trupės gastroliuoja užsienyje, mūsų teatro menininkai realizuoja bendrus projektus su kitų šalių teatrais, Lietuvos festivalių ir meninių akcijų metu žiūrovams pristatomi ryškiausių dabartinių teatro trupių bei įdomiausių teatro menininkų kūrybiniai projektai. Tokie šiuolaikinio teatro mainai daugiausia lemia pliuralų ir dinamišką šiandienos Lietuvos teatro pobūdį. Naujos meninės kalbos paieškomis ypač išsiskiria XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje debiutavusios teatro menininkų kartos kūryba, atskleidžianti netradicinį požiūrį į atskirus teatro meno komponentus, teatrinio veiksmo bei vaizdo formavimo būdus ir skatinanti kitokias teatrinės komunikacijos formas. Analizuojant šios kartos režisierių O. Koršunovo, G. Varno, I. Jonyno, P. Laurinkaus spektaklius šiame tekste ne tik diskutuojama apie ryšį tarp Lietuvos ir užsienio teatro praktikos, bet ir nužymimos postdraminės šiuolaikinio Lietuvos teatro tendencijos.

ENOver the last fifteen years Lithuanian theatre has experienced dynamic changes, which were determined by social and political changes. Essential shifts emerged in the last decade of the 20th century when theatre artists tried new methods of artistic expression: they revised traditional principles of creation, looked back to the possibilities of the modern theatre left unused in the Soviet period and the heritage of the post-war neo-avant-garde. They also admitted the new experience of the Western theatre gained over the last years. Lithuanian theatre, which has been isolated from processes of the world theatre, is now open to experiences of the foreign theatre and it is gradually becoming an active participant in activities of modern theatre: Lithuanian theatre troupes give performances on tours in foreign countries. Our theatre artists realise joint projects with theatres of other countries. During various festivals and artistic campaigns, viewers are provided with an opportunity to watch the most prominent contemporary theatre groups and the most interesting creative projects of theatre artists. These exchanges have determined the dynamic character of contemporary Lithuanian theatre. The search for a new creative language is very prominent in works of the theatre generation which emerged in the last decade of the 20th century. These works reveal untraditional attitude towards separate components of theatre, ways of formation of theatrical action and images and encourage other forms of theatre communication. When analysing performances by directors of this generation, this text discusses about the links between Lithuanian and foreign practice in the field of theatre as well as post-drama tendencies in the contemporary Lithuanian theatre.