[Lietuvos Bažnyčios vokiečių okupacijos metais 1941-1944]
LTBažnyčios istorijos tyrimai iš autoriaus reikalauja daugiau simpatijos tiriamam objektui. Istorikams nelengva rasti tinkamą toną kritiškam bažnyčios reikalų ir istorijos vertinimui. Monografijos autorė sugebėjo visų Lietuvos bažnyčių istoriją analizuoti taikant vienodą standartą, nors kalbama apie itin opų klausimą – bendradarbiavimą su vokiečių okupacinės valdžios struktūromis ir požiūrį į žydų žudynes. Suprantama, didžioji tyrimo dalis skirta katalikų bažnyčiai. Duguma katalikų (įskaitant kunigus), kaip ir beveik visi lietuviai, vokiečių armiją sutiko kaip išvaduotoją. Kunigai ir vyskupai nusiteikę bendradarbiauti su vokiečiais. Jie pasirašė sveikinimo telegramą Hitleriui (ir tai ne organizuota akcija), jau pirmaisiais okupacijos mėnesiais kai kurie katalikų lyderiai viešai pasmerkė žydus. Kai vokiečių zonderkomandos ir nacionalistiškai nusiteikę lietuviai pradėjo masines žydų ir komunistų žudynes, dvasininkai buvo šokiruoti. Bet pasipriešinimo smurtui nebuvo. Žinomas tik vienas atvejis, kai kunigas pamoksle pasmerkė žydų žudynes, pabandė žydus slėpti ir buvo kartu su jais sušaudytas. Bažnyčios vadovybė tylėjo, bandė užstoti nebent krikštytus žydus. Apskritai katalikų bažnyčiai kaip ir kitoms konfesijoms holokaustas tebuvo suprantamas tik kaip pačių žydų problema. Vokiečiams lojalios buvo ir stačiatikių bei sentikių bažnyčios, mažiausiai su okupacine valdžia stengėsi turėti reikalų liuteronų ir reformatų bažnyčios. Recenzijoje, kuri faktiškai tėra pristatymas, trumpai perpasakojamas knygos turinys, nurodoma, kad monografija baigiama turiningais priedais.
ENStudies of the church history require the author to be more devoted to the subject. It is not easy for historians to find a suitable tone for critical evaluation of church affairs and history. The author of the monograph managed to analyse the history of all Lithuanian churches by applying one standard, although she analyses a burning question, i.e. cooperation with German occupational structures and attitudes towards slaughters of Jews. It is understandable that the major part of the research is devoted to the Catholic church. The majority of Catholics (including priests), similarly as almost all Lithuanians, met the German army as liberators. Priests and bishops were focused on cooperation with Germans. They signed a greeting telegram to Hitler (this was not an organised campaign), and during the first months of the occupation some Catholic leaders publicly condemned the Jews. When German Sonderaktion and nationalistically-spirited Lithuanians began mass massacres of Jews and communists, the clergy was shocked. However, no resistance to violence was launched. There is information only about one case when a priest condemned massacres of Jews and tried to hide them, however, he was killed together with them. The church authorities remained silent and tried to protect at least baptised Jews. In general, the Catholic church as well as other confessions considered the Holocaust to be the problem of the Jews themselves. Orthodox and Old Believers were also loyal to Germans. Lutherans and Reformats were the churches with least contacts with Germans. The review, which is actually a mere presentation, briefly narrates the content of the book.
