Education as performative contradiction: limits (and possibilities) of subjectification in the Anthropocene

LTAplinkodairiniu požiūriu orientuota švietimo politika dažnai laikoma bene pagrindine visuomenės atsako į pasaulinę klimato krizę priemone. Kaip pastebi Gough (2021), tiek politikos formuotojai, tiek mokslininkai laikosi bendros nuomonės, kad į švietimą reikia žiūrėti ne tiek kaip į priemonę, užtikrinančią sociokultūrinę reprodukciją ir esamų žinių perdavimą, o veikiau kaip į socialinių ir kultūrinių pokyčių katalizatorių. Šiame straipsnyje siekiama kritiškai įvertinti galimybes ir kliūtis tokiems pokyčiams įvykti švietimo srityje, atsižvelgiant į „ontologinio nesaugumo“ (Hamilton, 2017) būklę, kurią suponuoja antropoceno samprata. Tekstas suskirstytas į tris dalis: 1) sekant Chakrabarty, išryškinamos ir susiejamos dėl antropogeninės klimato kaitos kylančios politinės ir estetinės problemos bei svarstoma jų reikšmė bei edukacijai metami iššūkiai; 2) Antrojoje dalyje vertinamos edukacinio atsako į šiuos iššūkius galimybės bei jų efektyuvumas. Daroma išvada, kad plataus masto programiniai pokyčiai dažnai yra prieštaringi ir nepakankami, tačiau edukacija išlieka svarbiausia terpe deryboms tarp giliai įsišaknijusių įsitikinimų apie subjektyvybę ir naujų, dar nežinomų santykiavimo su aplinka formų; 3) trečiajame skyriuje svarstoma galimybės naujai edukacinės subjektifikacijos interpretacijai antropoceno sąlygomis. Pateikęs klasikinio humanistinio Bildung ir posthumanistinio subjektyvacijos švietimo srityje sampratų lyginamąją analizę, darau išvadą, kad šie požiūriai sudaro performatyvią priešpriešą, kuri leidžia į patirtines antropoceno problemas pažvelgti naujai iš estetinės edukacijos (tematizuotos kaip (žmogaus) gebos kritika) perspektyvos. Pagrindiniai žodžiai: ugdymas, ontologinis nesaugumas, aplinkodairinis ir tvarus ugdymas, performatyvi prieštara, subjektyvumas.

ENAn environmentally reoriented educational policy is oftentimes regarded as the premier locus for a societal response to the climate crisis. As observed by Gough (2021), a general belief shared among both policy makers and academics is a consensus that education needs to be perceived less as an instrument for securing sociocultural reproduction and transmission of existing knowledge and more as a catalyst for social and cultural change. The aim of this article is a critical investigation into possibilities and obstacles for education to achieve such change, given the condition of ‘ontological insecurity’ (Hamilton, 2017) that the Anthropocene implies. It is divided into three parts: 1) following Chakrabarty, I identify the politico-aesthetic challenges posed by anthropogenic climate change and formulate their relevance as an educational ordeal; 2) I enquire about the challenges and possibilities for environmental education to foster societal change and conclude that, while a general policy change toward sustainable education may be insufficient, education remains a premier site where negotiations could take place between the deep-seated beliefs about subjectivity and an open anticipation of unforeseen modes of agency; 3) after providing a comparative analysis of classical humanist Bildung and post-humanist accounts of subjectification in education, I conclude that these approaches constitute a performative contradiction, which allows the experiential challenges of the Anthropocene to be approached in terms of a reimagined aesthetic education thematized as a critique of (human) capacity. Keywords: education, ontological insecurity, environmental and sustainable education, performative contradiction, subjectification.