Ekokritikos kryžkelėse : Tomo Staniulio naujausių laikų pastoralė

LDB
RinkinysMokslo publikacijos / Scientific publications
Publikacijos rūšisStraipsnis / Article
KalbaLietuvių kalba / Lithuanian
AntraštėEkokritikos kryžkelėse : Tomo Staniulio naujausių laikų pastoralė
Kita antraštėAt Crossroads of Ecocriticism: Latest Pastoral of Tomas Staniulis
AutoriaiŽekevičiūtė, Indrė
LeidinyjeDarbai ir dienos [Deeds and Days]. 2005, t. 42, p. 159-164. Naujoji lietuvių literatūra
PastabosLDB Open.
Reikšminiai žodžiai
LTEkokritika; Romanai, lietuvių; Kultūrinis tapatumas; Familiarizacija; Antropocentrizmas
Santrauka / Anotacija

LTStraipsnio tikslas – apmąstyti esminius naujos literatūros tyrinėjimų krypties – ekokritikos – klausimus, ieškant jų atspindžių Tomo Staniulio romane „Herbas ir varlės“. Analizuojami vieni iš svarbiausių ekokritikos aspektų – vieta ir tapatumas, vidinės ir išorinės erdvės, kalbos sistemos ir ekosistemos paralelės, numanomos literatūros ir gamtos jungtys; atsakymai į ekokritikos keliamus klausimus gali nuskambėti paradoksaliai: susidūręs su gamtos – plačiosios aplinkos – pasauliu ir patyręs jo kitoniškumą, kūrybingas žmogus ima geriau suvokti savo paties stiprybes ar ribotumą. T.Staniulio personažai gyvenimą ir aplinką patiria griebdamiesi alkoholio ir narkotikų, tačiau suvokia būtinybę keisti tokį buvimą: jie mėgina sukurti vieną didingą kūrinį, tiksliau, ketina pasisemti gyvasties energijos iš kalbos šaltinio, o nepavykus bėga į savitą „metaerdvę“, tikėdamiesi ištirpti susikurtoje virtualybėje. Taip tarsi paneigiamas antropocentrizmas, patvirtinamos ekokritikos tiesos. Romano veikėjai sėkmingai adaptavęsi naujausių laikų buvime – šiukšlinoje kasdienoje, tarp tuščių butelių, nuorūkų, nešvankių žodžių, girtų riksmų, – tačiau ieško būdų šį buvimą tobulinti; vienas iš tokių būdų – kūryba; kitas – svaiginimasis ir kvaišinimasis; dar kitas – gamtos ir aplinkos skaitymas, leidžiantis pasijusti vienu iš daugybės didžiulio tinklo centrų. Tirpstant didžiajam centrui, keičiantis hierarchijoms, gamtos sfera neišvengiamai priartės ir sukonkretės atskleisdama savąsias taisykles [Iš leidinio]

ENThe purpose of the article is to think about key issues of a new literary research direction – ecocriticism – looking for its reflections in the novel by Tomas Staniulis Herbas ir varlės (Blazon and Frogs). It analyses some of the most important aspects of ecocriticism – location and identity, internal and external spaces, parallels between the language system and the ecosystem and implied links between literature and nature; answers to questions posed by ecocriticism may sound paradoxically: facing a broader environment and experiencing its otherness, a creative individual acquires a better understanding of own strengths or limitations. Staniulis’s characters experience life and environment through alcohol and drugs but understand the necessity to change such existence: they try to create one great work, or rather intend to gain life energy from the language spring and having failed escape to their own “metaspace” hoping to melt in the virtual world created. This as if negates anthropocentrism and confirms truths of ecocriticism. Characters of the novel successfully adapted in the newest time – daily life full of rubbish, among empty bottles, cigarette butts, dirty words and drunken shouts – but they look for ways to improve their existence; one of such ways is creative work; another way – intoxication; yet another one – reading of nature and environment allowing to feel one of many centres of the huge network. With the great centre melting, with the change of hierarchies, nature will inevitably come closer and become more tangible revealing its rules.

ISSN1392-0588, 2335-8769
Mokslo sritisLiteratūrologija / Literary Studies
Nuoroda į įrašą https://www.lituanistika.lt/content/331
Atnaujinta2018-12-20 23:03:54
Metrika Peržiūros: 8    Atsisiuntimai: 2